<![CDATA[KinoKadras - Lietuvos kinas]]>Sat, 02 Jan 2016 17:02:46 -0800Weebly<![CDATA[Kino Pavasaris 2013. Begalinis koridorius (2013)/ Endless corridor]]>Thu, 21 Mar 2013 08:27:30 GMThttp://www.kinokadras.lt/lietuvos-kinas/kino-pavasaris-2013-begalinis-koridorius-2013-endless-corridorPicture
www.delfi.lt
Dokumentika

Režisierius: Mindaugas Urbonavičius

Šalis: Lietuva

Trukmė: 62 min
 

Dokumentinį Mindaugo Urbonavičiaus filmą „Begalinis koridorius“ stebėjau išankstinėje juostos peržiūroje, vykusioje dar vasario pabaigoje. Susirinkus salėje, akomponuojant violančelininkams buvo atlikta filmą lydinčios dainos ištrauka, lydima šviesų šou. Dainos ištraukos demonstravimas nebuvo nei įspūdingu, nei įdomiu sprendimu, tačiau pereikime prie filmo ir jo pristatymo vakaro.

Tąsyk buvo džiugu matyti salėje susirinkusių tiek daug aukštas pareigas užimančių valstybės pareigūnų bei užsienio šalių svečių ir ambasadorių, neabejingų 1992-aisiais pasaulį sukrėtusiai Chodžaly miestelio tragedijai ir įsisiūbavusiam Armėnijos – Azerbaidžano konfliktui.

Picture
www.15min.lt
Prieš dvi dešimtis metų įvykusi kruvina tragedija paliko randą daugelio žmonių atmintyje, o filmo kūrėjai į skausmingo įvykio liudininke tapusią vietą sugrįžo praėjus kone dvidešimčiai metų. Apleista, sugriauta, tarsi atvira žaizda pulsuojanti vieta nušviečia šiandien čia gyvenančių žmonių kasdienybę. Tarsi karo pabėgėliai gyvenantys žmonės net ir praėjus daugeliui metų sunkiai renka žodžius, skendi skausme ir nesulaiko ašarų, prisimindami vieną kruviniausių XX amžiaus 10-ojo dešimtmečio įvykių, kuomet armėnų ir Sovietų Sąjungos kariuomenės pajėgos užpuolė ir sunaikino Chodžaly miestelį, išžudydami kelis šimtus nekaltų civilių gyventojų... Šio karinio konflikto pasekoje Azerbaidžanas neteko dalies savo teritorijų, kelių šimtų tūkstančių gyventojų, o šalies ir Armėnijos santykiai net ir šiandien pasirodo esą itin įtempti.

Juostos „Begalinis koridorius“ pasakotoju tapo žurnalistas ir keliautojas Ričardas Lapaitis, 1992-aisiais buvęs eiliniu turistu, netikėtai atsidūrusiu pačiame įvykių epicentre. Negalėdamas susitaikyti su matytais vaizdiniais vyras nusprendė pasauliui papasakoti matytą tragediją, nagrinėdamas ją lydinčius faktus ir įvykius, tad po kelerių metų ėmė gimti archyvine medžiaga ir amžininkų pasakojimais paremto filmo „Begalinis koridorius“ rėmai. Suomijos nacionalinės televizijos užsakymu kurtas filmas yra vienu iš tarptautinio projekto „Taikusis Kaukazas“ filmų, finansuojamu Jungtinės Karalystės fondų ir kurtu bendradarbiavus net dvylikos šalių atstovams.

Picture
www.kinopavasaris.lt
Prieš prasidedant filmui režisierius teigė, jog filmo kūrėjai nesiekė ieškoti kaltų, neteisė agresorių ir nesistengė sukelti gailesčio nukentėjusiems, tačiau jo žodžius kaip mat paneigė žurnalistas Ričardas Lapaitis pasipiktinęs tuo, jog kaltieji liko nenubausti, o atvykę į Lietuvą yra ne tik šiltai sutinkami, tačiau ir glėbesčiuojasi su aukščiausius valstybinius postus užimančiais šalies pareigūnais. Žurnalisto žodžius patvirtino ir netrukus prasidėjęs „Begalinis koridorius“, kuriame filmo kūrėjai, nepaisant garsiai diktuojamos savo pozicijos, tarsi bakstelėjo pirštu kaltiesiems į veidą, pateikdami gana vienpusį pasakojimą.

Filmo premjeroje dalyvavo ir garsi rusų karo žurnalistė Viktorija Ivleva, dokumentiniame filme aplankiusi prieš dvi dešimtis metų karštame Chodžaly konflikto taške sutikusi ir įamžinusi azerę Mehribah, tragedijos naktį pagimdžiusią kūdikį, ištiktą negailestingo likimo. Filme kalbinamas režisierius Georgijus Vanianas, Chodžaly tragedijoje tiesiogiai dalyvavęs armėnų karininkas ir baisiai nukankintu buvęs bei tik per plauką išgyvenęs azeras, tragedijos naktį tapęs našliu. Nepaisant net kelių pasakotojų, asmeniškai man filme pritrūko istorijos liudininkų, ją išgyvenusių žmonių, istorikų bei kitoje barikadų pusėje esančių žmonių pasakojimų, išsamesnio detalizavimo bei daugiau įvairiapusiškumo, kuomet pateikiama ne tik daugiau, tačiau ir įvairesnių pasakotojų prisiminimų.

Picture
www.kinopavasaris.lt
Žiūrint filmą neapleidžia laiko tėkmės pojūtis – sėdėdama kino salėje tiesiog fiziškai jutau į filmą sudėto darbo gausą, prie jo kūrimo prisidėjusių žmonių skaičių bei ilgus šiai istorijai atiduotus kūrėjų gyvenimo metus. Nepaisant įdirbio, galutinė filmo versija man pasirodė esanti gana dvilypė – filmas nėra informatyviu ir įvairiapusišku, tad žiūrovams, nesusipažinusiems su Chodžaly tragedija, filmo peržiūrai reikėtų pasikaustyti istorinėmis žiniomis, kadangi filme pateikia sąlyginai nedaug su šiuo konfliktu susijusių faktų. Žinoma, jų trūkumą bei filmo esmės nušvietimą lėmė ir vos 62 minučių trukmė, kuomet aprėpti ir glaustai pateikti istorinių faktų klodus tiesiog neįmanoma fiziškai.

Picture
www.delfi.lt
Visumoje „Begalinį koridorių“ esu nusiteikusi vertinti kiek skeptiškai. Ačiū filmo kūrėjams už tai, jog ryžosi pasauliui pasakoti apie vieną kruviniausių XX amžiaus 10-ojo dešimtmečio įvykių, tačiau, kaip ir visuomet, pradedant bet kokį darbą, reikėtų imtis ne tik gilesnės įvykių analizės, tačiau ir pasirūpinti tuo, jog nors viešai deklaruojami juostos kūrėjų teiginiai apie filmą sutaptų.

]]>
<![CDATA[Aurora (2012)/ Vanishing Waves]]>Sun, 06 Jan 2013 08:25:59 GMThttp://www.kinokadras.lt/lietuvos-kinas/aurora-2012-vanishing-wavesPicture
www.moteris.lt
Drama

Režisierius: Kristina Buožytė

Šalis: Lietuva

Trukmė: 124 min

Visuomet buvau ta, kuri tikėjo lietuvišku kinu. Nepaisant skeptikų teiginių, jog lietuviškas kinas mirė ir yra palaidotas, atkakliai tikėjau, jog jis egzistuoja, tereikia šiek tiek palaukti ir pamatysime jį visu gražumu. Panašu, jog šiek tiek laikas jau atėjo, signalizuodamas apie tai, jog „Kolekcionierės“ sėkmė nebuvo atsitiktinė – Lietuvos kino padangėje vis ryškiau dega didelį potencialą turinčios režisierės Kristinos Buožytės žvaigždė.

Į antrąjį režisierės pilno metro filmą „Aurora“ ėjau lydima baimės. Filmą lydėjo nemaži lūkesčiai ir viltis išvysti kažką stebinančio, naujo, netikėto ir kokybiško. Bijojau nusivilti, pamatydama tik dar vieną liūdesiu ir egzistencinių problemų nagrinėjimu persmelktą lietuvišką filmą, pripildytą ilgesingo žvilgsnio į tolį, beprasmio stenėjimo ir medinės vaidybos, tačiau galiausiai teko pripažinti, jog gavau daugiau nei tikėjausi – prieš mano akis rutuliojosi ne tik pirmasis lietuviškas mokslinės fantastikos filmas, tačiau ir labai neblogai suregzta bei ganėtinai drąsi istorija.

Picture
www.mask9.com
Pati režisierė pirmąjį savo ilgo metro filmą „Kolekcionierė“ vadina studentišku filmu; „Aurorą“ – žingsniu link profesionalumo. Naujasis K. Buožytės filmas iš tiesų stebina aukštai iškelta profesionalumo ir kokybės kartele, estetika bei detalumu, žavi ambicingu užmoju nagrinėti žmogaus minčių pasaulį ir priverčia nustebti išgirdus jo biudžetą. 1 175 000 eurų kainavęs filmas dienos šviesą išvydo atsidavusios, filmu ir jo idėja tikėjusios komandos bei žmonių geranoriškumo dėka. Kaip spaudos konferencijos metu teigė filmo prodiuserė Ieva Norvilienė, tokios tematikos filmai kainuoja mažiausiai šešiskart daugiau, tad kokybiškas filmas, sukurtas turint juokingai mažą pinigų sumą signalizuoja ir apie komandos profesionalumą, gebant mažiausiai ištekliais pasiekti maksimalius rezultatus.

Sėkmingas Kristinos Buožytės ir scenarijaus bendraautoriaus bei vizualinės filmo stilistikos vadovo Bruno Samperio duetas filmu „Aurora“ dar sykį įrodo esąs stiliaus, formos, atmosferos ir vizualikos meistrais. Psichodelinis, kartkartėmis siurrealistinis, ties mokslinės fantastikos, meilės dramos ir erotinio trilerio žanrais balansuojantis filmas įtraukia ir susiraizgo žiūrovo viduje. Asmeniškai man kiek daugiau negu 2 filmo peržiūros valandos prabėgo tarsi akimirka, o vizualiai svaiginanti „Aurora“ giliai įsikibo į mano atlapus, pareikalavusi laiko emociniam išėjimui iš filmo.

Picture
Mokslininkas Lukas (akt. Marius Jampolskis) dalyvauja moksliniame eksperimente, kurio tikslas – pasinerti į komoje esančio paciento pasąmonę ir užfiksuoti jo smegenų ląstelėse esančią informaciją. Tyrimo eigoje jaunas vyras panyra į komoje esančios pacientės Auroros (akt. Jurga Jutaitė) pasąmonę. Kaip paaiškėja, kelionė į Auroros minčių pasaulį ne tik pavyksta, tačiau ir įtraukia Luką į svaiginantį nuotykį, kurio metu nagrinėjamas kišimasis į kito žmogaus pasąmonę, bandymas ją paveikti, meilė, aistra, geismas, seksualinė žmogaus prigimtis, mokslinė etika, žmonių tarpusavio santykiai ir mirtis bei jos momentas. Režisierė klausia žiūrovo ar kūnas būtinas norint mylėti ir bendrauti? Kas yra meilė ir kaip ją veikia galvoje vykstančios cheminės reakcijos? Tuo tarpu kolegų perspėjimus ignoruojantis Lukas jau klaidžioja futuristinio Auroros namo koridoriais, o iš nekalto stebėtojo istorijos dalyviu virtęs vyras siekia dar daugiau – įsivežęs į objekto pasąmonę bet kokia kaina padaryti joje savavališkus pokyčius...

Vos prasidėjus filmui mane aplankė deja vu jausmas, o galvoje sukosi mintis „kažkur tai jau mačiau“. Kristinos Buožytės „Aurora“ itin (kartais net pernelyg) į Jameso Camerono „Įsikūnijimą“ panašus filmas. Paremti skirtingomis idėjomis, tačiau panašiu vaizdiniu jų išpildymu filmai turi nemažai panašumų, tačiau „Aurorą“ vadinti lietuviškuoju „Įsikūnijimu“ būtų pernelyg neteisinga tiek filmų biudžetų, tiek režisierių patirties ir skirtingų filmų tematikų atžvilgiais. Turinti sąsajų su Christopherio Nolano „Pradžia“ ir Briano Yuzna siaubo komedija „Society“, Kristinos Buožytės „Aurora“ atveria naują puslapį lietuviško kino istorijoje, ne tik atnešdama viltį žiūrovams, tačiau ir išdrįsusi imtis pirmojo šalies kino istorijoje fantastinio filmo, kuriame, atvirai kalbant, tos tikrosios fantastikos nebuvo daug.

Picture
Prieš juostos pasirodymą didžiajame ekrane žiniasklaida eskalavo vardan filmo ne tik plaukų netekusių aktorių, tačiau ir jų apsinuoginimo prieš kameras temą. Pamačius galutinį filmo rezultatą galima drąsiai teigti, jog pagrindinius vaidmenis atlikusių J. Jutaitės ir Mariaus Jampolskio sprendimai savo kūnus atiduoti į K. Buožytės rankas ir nusirengti prieš Felikso Abrukausko kamerą buvo teisingi ir prilygsta iššūkiui legendiniam lietuviškam konservatyvumui ir nuogo kūno baimei. Nepaisant kai kurių gana intymių kadrų tokias scenas galima būtų pavadinti subtiliais kadrais kiek tai leidžia ši sąvoka. Spalvų, šviesos ir šešėlių žaismas bei filmo tematika žiūrovui signalizuoja apie tai, jog toks režisūrinis sprendimas išrengti aktorius buvo kone būtinas, siekiant išreikšti filmo tematiką ir emocinę herojų būseną. Be to, net ir pačios atviriausios filmo scenos nė iš tolo nekvepia vulgarumu ir pigia erotika, verčiau skatindamos norą pavadinti jas erotiniu baletu, jeigu leisime egzistuoti tokiai sąvokai. Deja, ilgainiui iš pradžių nustebinę, žavėję ir patraukliais atrodę nuogi kūnai, sukėlę džiugesį apie lietuviškam konservatyvumui suduotą antausį ilgainiui įgrysta ir pabosta, priversdami norėti kažko įdomesnio ir emociškai gilesnio. Vietoj kelių tokio pobūdžio kadrų norėjosi išgirsti nors vieną gilų ir protingą pagrindinių veikėjų dialogą, kuriuo filmo kūrėjai, deja, nepasirūpino.

Picture
„Kolekcionierėje“ pademonstravusi kiną kine, „Auroroje“ režisierė stebi nerealią realybę, tokiu būdu demonstruodama savo filmų daugiasluoksniškumą ir polinkį giliau analizuoti situacijas. Daugiasluoksniai ir K. Buožytės filmo personažai, pasižymintys ypatingai plačia patiriamų emocijų skale. Viena tokių – Aurorą įkūnijanti Jurga Jutaitė, atliekanti tarsi jai sukurtą vaidmenį, filme tampanti pažeidžiama moterimi, jautria svajokle, ryžtinga mergina ir mylimąja, patiriančia baimę, išgąstį, emocinį skausmą, netektį, nusivylimą, laimę, seksualinį potraukį ir aibę kitų emocijų, kurias įkūnyti neprofesionaliai aktorei yra ypatingai sunku (su tokiomis užduotimis kartkartėmis nesusitvarko net ir profesionalai). Tad J. Jutaitę drąsiai galima būtų pavadinti kino savamoksle ir tiesiog talentinga mergina, apdovanota vidiniu pajautimu ką ir kaip reikėtų daryti, aktoriniais gebėjimais ir gausiu vidinių išteklių arsenalu. Tad tikiu, jog „Auroroje“ žiūrovui ji parodė toli gražu ne visus savo gabumus.

Ypatingo šarmo ir žavesio filmui suteikė epizodiškai pasirodantis Šarūnas Bartas, kurio Persekiotojas filme sukuria intrigą, įtampą ir įkaitina atmosferą. Vyriškas ir grėsmingas, geležine laikysena apdovanotas Š. Bartas iš anapus ekrano spinduliuoja pasitikėjimą savimi ir, skendėdamas gilioje prietemoje, pasitikėdamas savimi, traukia cigaretę, sukurdamas įtampą vos vienu į žiūrovą mestu žvilgsniu. 

Gyvybingas, pulsuojantis Peterio Van Poehlo sukurtas filmo garso takelis pinasi su kokybiškais garsais bei kartkartėmis sukelia tyčinį psichologinį spaudimą, garsų bei triukšmų gausa ir jų dažniais priverstinai panardinantis žiūrovą į filmą ar kadre matomą akimirką.

Picture
Atskiros pastraipos verti ir vizualiniai filmo efektai, prie kurių ranką pridėjo Lietuvos („Okta“), Latvijos („Cyberpunk“), Kanados („Alchemy24“), Suomijos („3-D Trix“) ir Prancūzijos („Planet Rouge“) įmonės. Kokybiška vizualika, puikūs specialieji efektai ir į akis nekrentantys momentai, jog viena ar kita scena sukurta pasinaudojant kompiuterinėmis technologijomis yra vienu didžiausių filmo pliusų. Deja, negebančiu užgožti kai kurių jo minusų.

Nepaisant gausybės teigiamų filmo pusių, ilgi filmo kadrai ir scenos kartais pabosta ir ima erzinti, sukeldami mintis, jog vieną ar kitą sceną būtų buvę sutrumpinti kone dvigubai, o puikiai padaryti išorinio pasaulio garsai kertasi su ne itin puikiai girdimais aktorių tekstais.

Viena silpniausių filmo grandžių pasirodo esantys ir dialogai. Primityvūs, orientuoti ne į veikėjų tarpusavio santykius, jų vidinį pasaulį ir mokslinio tyrimo eigą, o apiberiantys žiūrovą tarsi mechaniškai išmoktais tekstais, pripildytais mokslinių terminų. Šis trūkumas ir mechaniškas teksto dėstymas ypatingai girdisi angliakalbiame tekste, sudarydamas įspūdį, jog aktoriams buvo svarbiau taisyklingai ir kuo greičiau išberti tekstą, nesigilinant į intonacinius dalykus bei jų įkūnijamų herojų juntamas emocijas.

Pliusų „Aurorai“ neprideda ir filmo reklaminė kampanija, kurios praktiškai taip ir nebuvo. Gausybę kino festivalių apkeliavęs filmas, pelnęs geriausio Europos fantastinio filmo vardą, parsivežęs ne vieną garbingą apdovanojimą, filmo platinimo teises įsigijus tokioms šalims kaip Švedija, JAV, Pietų Korėja, Japonija, Čekija ir Prancūzija, gimtinėje liko kone be reklamos. Prisiminus filmą „Tadas Blinda. Pradžia“ ir stulbinantį prodiuserio Žilvino Naujoko darbą, gana garsiai nuskambėjusią filmo „Zero II“ reklaminę kampaniją, apmaudu, jog praktiškai visais parametrais minėtuosius filmus lenkianti juosta turėjo tenkintis ypatingai pasyvia filmo reklamine kampanija, tad tikėtina, jog nepasieks didesnės dalies auditorijos, nors neabejotinai yra to vertas.

]]>
<![CDATA[Kolekcionierė (2008)/ The Collectress]]>Fri, 04 Jan 2013 17:19:59 GMThttp://www.kinokadras.lt/lietuvos-kinas/kolekcionier-2008-the-collectressPicture
www.gabijaryskuviene.com
Drama

Režisierius: Kristina Buožytė

Šalis: Lietuva

Trukmė: 84 min

Kristina Buožytė neretai pavadinama viena iš lietuviško kino ateičių. Sunku sutikti su šia mintimi arba kategoriškai ją neigti – juk „Kolekcionierė“ – pirmasis pilno metro režisierės filmas, buvęs jos magistro baigiamuoju darbu. Vos per 30 dienų nufilmuotas, 50 tūkstančių litų kainavęs filmas 2008-aisiais į režisierės glėbį parskraidino Sidabrinę gervę, tapdamas geriausiu metų filmu Lietuvoje ir paskleisdamas žinią apie jauną ir daug žadantį talentą Lietuvos kino padangėje.

Kalėdų proga gavusi labai mielą ir mane nudžiuginusią dovaną (filmo „Kolekcionierė“ DVD) ilgai neatidėliojau peržiūros ir kaip mat kibau į filmą. Pačios režisierės žodžiais, „Kolekcionierės“ idėja gimė iš depersonalizacijos (viena iš depresijos formų, kuomet žmogus praranda gebėjimą jausti). Pagrindinė filmo veikėja, logopedė Gailė (akt. Gabija Ryškuvienė) po netikėtos tėvo mirties praranda gebėjimą patirti emocijas. Ruošdamasi profesinei konferencijai moteris susirinkusiesiems ketina pademonstruoti naujausius logopedinio gydymo metodus, tad kreipiasi pagalbos į alkoholiką montuotoją ir tiesiog slidų tipą (akt. Marius Jampolskis), prašydama sumontuoti konferencijai skirtą vaizdo medžiagą. Reikalams pakrypus kiek netikėta linkme, matydama save ekrane Gailė netikėtai patiria emocijų proveržį, priversiantį ją įsisukti į pavojingą žaidimą, kuomet trokšdama naujų išgyvenimų moteris ryžtasi radikaliausiems žingsniams, siekdama ir vėl tapti „normalia“, tad filmu „Kolekcionierė“ Kristina Buožytė klausia žiūrovo kaip toli gali nueiti žmogus, siekdamas susigrąžinti savo žmogiškumą.

Picture
www.gabijaryskuviene.com
Deja, filmo siužetas nėra iki galo aiškus. Tai, jog mirus tėvui Gailė praranda gebėjimą jausti emocijas suprasti nelengva – kartkartėmis persekioja mintis, jog tai tėra moters, kurioje slypi dvi Gailės, žaidimas, skirtas jos gyvenimo paįvairinimui. Neaiškūs lieka ir moters santykiai su tėvu - vienintelėje filmo scenoje, kurioje matome juodu lieka neaišku kada ir kodėl išskyrė jų keliai, kokie jųdviejų santykiai ir ar dėl to kaltas tėvo polinkis azartiniams žaidimams? Koks antrasis tėvo palikimas, apie kurį filme tebuvo užsiminta?..

Nepaisant neatsakytų klausimų ir ne iki galo aiškios istorijos užuomazgos, filmu „Kolekcionierė“ K. Buožytė blyksteli talentu ir žengia lietuviško kino žingsnį į priekį. „Kolekcionierė“ įdomi, dinamiška, įtraukianti. Taikliai ir logiškai sudėlioti akcentai, išlaikytas ir po kelių minučių neišsikvepiantis filmo tempas, įdomi įvykių seka bei vis didėjantis žiūrovo smalsumas yra gero ir įdomaus filmo elementai. „Kolekcionierėje“ nėra lietuviškam kinui taip būdingos plokščios aktorių vaidybos, ištęstų kadrų, kuriuose nieko nevyksta, per karštus besiliejančio depresyvumo ir ašarojimo, dirbtinai sukuriamų bereikalingų situacijų ir slegiančio beviltiškumo jausmo, liekančio tavyje kino seansui pasibaigus.

Picture
www.obuolys.lt
Kiną kine sukūrusi Kristina Buožytė filme studijuoja virtualumą, vienatvę ir savimeiliškumą, pagrindinei filmo herojei suteikdama galimybę žvilgtelti į save iš šono. Režisierė nesistengia dirbtinai sugraudinti žiūrovo, primygtinai kaukšėdama jo emocijomis. Ji konstatuoja faktą, Lietuvos kino pramonei pateikdama gana drąsų filmą, išsiskiriantį ir puikiu aktorių tandemu. Puikiai susigroję Gabijos Ryškuvienės ir Mariaus Jampolskio herojai pasirodo esą priešingybėmis, jungiamomis pinginių ir smalsumo saitų. Apšepęs, prasilošęs alkoholikas, besiglaudžiantis lūšną primenančiame bute ir iš pažiūros rafinuota ir elegantiška logopedė, remiantis stereotipais, esanti konservatyvia, pasirodo esą tik kaukėmis. Jokių tabu nepripažįstanti pedagogė, vardan užsibrėžto tikslo galinti padaryti bet ką atskleidžia konservatyvų ir tam tikromis vertybėmis paremtą Montuotojo vidų.

Picture
www.gabijaryskuviene.com
Pagrindinį vaidmenį filme atliekanti Gabija Ryškuvienė žiūrovams pateikia įvairialypį personažą. Viename kadre matome bejausmę žmogystą akmeniniu veidu, jį keičia keršto ir skausmo kupinos moters mina, besimėgaujanti matydama svetimą skausmą, vydamasi kadrą, kuriame Gailė rauda matydama antžmogiškus savo poelgius. Kone kiekviename filmo kadre pasirodanti moteris atlaikė vaidybinį išbandymą ir tapo viena iš filmo puošmenų, priešingai negu bene labiausiai neįtikinančiu personažu tapusi Valdos Bičkutės įkūnijama Lina.

Atskiro žodžio vertas ir operatoriaus Felikso Abrukausko darbas, filmo montažas bei lėkimo automobiliu scena, akimirkai privertusi sulaikyti kvėpavimą ir suabejoti tuo, jog ekrane – lietuviškas kino debiutantės filmas. K. Buožytė pasirodo ne tik turinti talentą ir idėjų, tačiau ir mokanti maloniai stebinti, tad visumoje „Kolekcionierė“ – įdomus, režisierės potencialo galimybes praskleidžiantis filmas, stebėti kurį – vienas malonumas. Jeigu domitės lietuvišku kinu ir jo aktualijomis, neabejotinai rekomenduoju ryžtis jo peržiūrai.

]]>
<![CDATA[Absurdo žmonės (2010)]]>Fri, 21 Dec 2012 12:23:14 GMThttp://www.kinokadras.lt/lietuvos-kinas/absurdo-mons-2010Picture
Režisierius: Jurgis Matulevičius

Šalis: Lietuva

Trukmė: 14 min

„Absurdo žmonės“ – kino ir televizijos režisūros IV kurso studento, Sidabrinio kiaušinio laureato (Hm...) Jurgio Matulevičiaus trumpo metro filmas. Tiesą sakant šį žiūralą net sunku pavadinti filmu, tačiau paprastumo dėlei palikime nors ir neteisingą, bet filmo pavadinimą.

Po šio filmo peržiūros ėmiau dvejoti. Mane kankino dvejopos mintys – galbūt esu kvailė, nesupratusi genialaus režisieriaus tokio pat genialaus filmo? O galbūt režisierius žiūrovą laiko kvailiu, pateikdamas jam antrarūšį viralą apie nieką? Įdomumo dėlei, bandydama patvirtinti arba paneigti kurią nors iš savo teorijų šį vaizdo įrašą nusiunčiau penkiems draugams ir kolegoms, mėgstantiems kiną ir besidomintiems jo aktualijomis. Nuomonių buvo įvairių – nuo džiaugsmo, jog už niekam tikusią peržiūrą nereikėjo mokėti pinigų ir gaišti laiko kino salėje iki klausimų kokią velniavą jiems atsiunčiau bei pakelto antakio sindromo. Nieko teigiamo. Kaip tyčia po ranka pasitaikė Buržujaus kino teatro reakcija į filmą, kurioje (nesistebiu) vėlgi nieko teigiamo filmo atžvilgiu. Visiškai pritariu jo išsakytai minčiai, jog tai tėra Absurdas, kurį pastatė Žmonės.

Picture
Lyg tarp kitko, reikėtų paminėti, jog tai – bene pats idealiausias filmas valios ugdymui. Po 14 jam padovanotų minučių apima noras lipti sienomis arba išbėgti į gatvę apsiginklavus pjūklu (iš nevilties, ką pamačiau ir kaip pražudžiau tas 14 savo gyvenimo minučių).

Po žiūralo peržiūros labai džiaugiausi, jog kažkas buvo tokiu protingu ir po filmo vaizdo įrašu įdėjo aprašymą apie ką jis. Nes peržiūra manęs neapšvietė ir neleido suprasti apie ką jis. Mačiau sieną, vėl sieną, dar sykį sieną, vėl sieną, du vyrukus, nuogą merginą, seksą ir be galo ištemptus kadrus. Anot oficialaus aprašymo (kalba netaisyta), „Šis filmas yra apie žmonių susvetimėjimą, vartotojišką visuomenę, kuri tiesiog plaukia pasroviui, viena šios visuomenės dalis neįdomi, tiesmuka ir vienoda, kita -iškrypėliška, vulgari gal net brutali, tačiau jos abi yra vienišos. Apskritai, šiuolaikinis žmogus, apsuptas įvairiasių modernizmo kultūros sukurtų įrankių, tampa vienui vienas tarp prietaisų, nustatytų gyvenimo normų, rutinos. Filmas apie vyro mąstymą savuoju organu, apie tokią slegianiačią ir nepakeliama rutiną, kurioje nebelieka nieko kito, kaip tik grįžti prie pirmutinės žmonijos vystymosi formos – primato. Tačiau anksčiau ar vėliau, kiekviename žmoguje, net primate ar gyvulyje, atbunda jausmas.“ Na, autoriai geriau žino apie ką jų filmas, tačiau pasikartosiu, jog 14 minučių trunkančiame absurde neįžvelgiau (nors labai stengiausi) nieko panašaus. Manau šiam filmui idealiai tinka rusiškas pasakymas „что вижу то пою“ (vert. „dainuoju apie tai ką matau“).

Šiandien, išlepinto ir visko mačiusio kino žiūrovo nebestebina niekas, tad nuogi kūnai, seksas ar panašūs žaisliukai, naudojami žiūrovo „paėmimui“ prilygsta pigiems triukams, burnoje palikdami makdonaldiško maisto prieskonį. Kitas ėjimas, padaryti filmą niekam nesuprantamu ir apkvailinti žiūrovą vaizduojant ypatingas meno aukštumas čia irgi neveikia. Tai nėra menas, tai meno imitacija. Rekomenduoju besipraktikuojantiems valios ugdyme. Norintieji pamatyti filmą tai padaryti gali čia.

]]>
<![CDATA[Miegančių drugelių tvirtovė (2012)]]>Tue, 13 Mar 2012 10:53:46 GMThttp://www.kinokadras.lt/lietuvos-kinas/miegani-drugeli-tvirtov-2012Picture
www.lrytas.lt
Drama

Režisierius: Algimantas Puipa

Šalis: Lietuva

Trukmė: 180 min
 

Jurga Ivanauskaitė. Geniali rašytoja, savo knygų puslapiuose leidusi pirštų galiukais paliesti mums nepažįstamą Tibeto kultūrą, užuosti naujoves ir kojomis liesti kitą žemę. Tapusi savotiška režisieriaus Algimanto Puipos įkvėpėja, moteris kūrėjo filmuose atgimsta jau antrąjį kartą. „Miegančių drugelių tvirtovė“ sukurta J. Ivanauskaitės to paties pavadinimo romano motyvais ir yra tarsi dovana rašytojai, kurios 50-ąsias gimimo metines 2011-aisiais minėjo Lietuva.

Kurdamas filmo scenarijų režisierius juostoje išsaugojo J. Ivanauskaitės dvasią ir daugumą jos kūrinių kiaurai perveriančią ironiją, valiūkiškumą bei gebėjimą kasdienybės juodulius pavaizduoti per sarkazmo prizmę. A. Puipa nepamiršo ir žiupsnio vulgarumo, rašytojos knygose virstančiu juoktis verčiančiu reiškiniu.

Picture
www.balsas.lt
Būtent tokie ir filmo dialogai – aštrūs, kupini smeigtukų, gyvi ir tikri, iššaukiantys ne tik aštrias filmo herojų reakcijas, tačiau ir priverčiantys reaguoti salėje sėdinti žiūrovą. Kartais juokdamasis, dūsaudamas ar tiesiog šokiruotas žiūrovas iriasi per filmą, po truputį susipažindamas su pagrindiniais filmo herojais.

Bene svarbiausia jų – Monika, arba tiesiog Mona (akt. Janina Lapinskaitė). Ji – drąsi ir iššūkių nebijanti moteris, išgyvenanti nelaimingą santuoką. Kartu su vyru Linu (akt. Vytautas Balsys) riedėdami automobiliu ir švelniai pasikandžiodami, sutuoktiniai partrenkia stoties prostitutę Larisą. Būdama priešingybe savo vyro abejingumui, Monika išdrįsta aplankyti moterį ligoninėje ir tiesia jai pagalbos ranką. Tragiškas merginos likimas tampa katalizatoriumi yrančioje Monikos ir Lino santuokoje.

Picture
www.meedfilms.com
Tarsi nujausdama artėjančias gyvenimo permainas Monika bando užbėgti įvykiams už akių ir inicijuoti jas. Bandydama savo tuštuma ir liūdesiu kvepiantį gyvenimą pakreipti kita linkme, moteris susipažįsta su socialine darbuotoja ir pasisiūlo namuose priglausti tris iš Vokietijos deportuotas prostitutes - Kristiną (akt. Miglė Polikevičiūtė), Gitaną (akt. Giedrė Giedraitytė) ir Eglę (akt. Elzė Gudavičiūtė). Būtent ši spalvinga trijulė pagyvina kiek nuobodoką filmo pradžią, kuomet dirbtinai intonuojanti Janina Lapinskaitė pasakoja Miglei apie savo sapną ir taip pat neįtikinamai tęsia filmą.

Picture
www.15min.lt
Pagrindinė juostos ašis, apie kurią sukasi filmas toli gražu nėra A. Puipos žiūrovui pasakojama istorija. Tai – trys talentingos jaunosios kartos aktorės Giedrė Giedraitytė, Elzė Gudavičiūtė ir Miglė Polikevičiūtė, diriguojamos moterišką brandą ir seksualumą spinduliuojančia Janina Lapinskaite. Jų įkūnijamos Kristina, Gitana ir Eglė – trys iš gyvenimo dugno brendantys suluošinti drugeliai, kurie ne tik tampa Monos globotinėmis, tačiau ir atveria jai naujus suvokimo ir gyvenimo horizontus. Pastaroji merginoms tampa ramybės uostu ir švyturiu. Plaštake, slepiančiu jas po savo sparnais. Drugeliu, ant kurio sparnų užrašytos žinutės merginos negali perskaityti...

Picture
www.meedfilms.com
„Miegančių drugelių tvirtovės“ veiksmas neįtikinamai banalus, moters vidinio pasaulio slėpiniai paliesti gana paviršutiniškai, o pagrindinių herojų portretai ne itin įtaigūs ir kartkartėmis „plokšti“. Tai labiausiai juntama Lino ir Monikos santykiuose – jokios ugnies, aistros, konflikto ar dviejų stiprių asmenybių susidūrimo, o tik beviltiškas plaukimas pasroviui upe, vienam bandant matuotis visažinio kaukę, o kitam stengiantis pabėgti nuo skyrybų fakto, paneriant į labdaringą veiklą. Tačiau altruizmas Monai tėra priedanga. Tikroji merginų priėmimo į dvarą priežastis slypi jos vidinėje tuštumoje, skausme nesusilaukus vaikų ir praeityje, turinčioje santykį su merginų išgyventomis emocijomis. Tarsi paliktas šunelis Monika, padedama merginų, laižosi praeities žaizdas, bandydama atsikratyti vienišumo jausmo. Būtent merginos, kurioms ji ištiesė pagalbos ranką tampa žmonėmis, gaivinančiais tarsi Afrikos žemė džiūstančią Monos sielą.

Picture
www.balsas.lt
Filmo tempas – lėtas, jo nuotaika – slogiai niūri, primenanti rudenį už lango pliaupiantį lietų.  Tai patvirtina ne tik liūdnokas fortepijono klavišų skambesys, tačiau ir plika akimi matomas herojų skausmas, išreiškiamas ne šūksniais ar rėkimu, o paslėptas kenčiančiose jų akyse. Vidinį Monos nerimą ir širdgėlą išryškina ir jos vilkimi tamsių, žemiškų spalvų Ramunės Piekautaitės drabužiai.

Juostoje netrūksta žargono, necenzūruos ir tiek kalba, tiek vaizdais gana atvirų vaizdų. Deja, jaunųjų aktorių trio įkūnijamos prostitutės nebuvo jomis iki pat pabaigos. Akivaizdu, kad merginoms tiesiog nelimpa kai kurios frazės, grūste prigrūstos keiksmų ir svetimybių, tad kartkartėmis patikėti faktu, jog jos – seniausios pasaulio profesijos atstovės – pernelyg sunku. Režisierius kiek persistengė kurdamas jų portretus, tad Gitana kartkartėmis atrodo pernelyg stačiokiška, Kristina – neišpasakytai infantili ir naivi, o štai Elzės Gudavičiūtės įkūnijama Eglė iš merginų trijulės išsiskiria neįtikėtina organika, kurios dėka norisi tikėti jos pasakojama  istorija, justi jos skausmą ir kartu išgyventi vidinę merginos dramą.

Picture
www.meedfilms.com
Prieš jaunąsias didžiojo kino debiutantes itin nublanksta Vytautas Balsys, kartkartėmis primenantis apsimiegojusį žmogų, per jėgą atvilktą į filmavimo aikštelę ir tingintį vaidinti, per sukąstus dantis sakantį jam skirtą tekstą. Šalia tokio didelio ledkalnio, sugebėsiančio paskandinti ne tik „Titaniką“, dažnokai nublankdavo ir J. Lapinskaitės pastangos filmo kadruose įžiebti ugnies. Šalia V. Balso ir ji atrodo šaltoka, statiška, kaustoma nematomų baimių, pernelyg galvojanti kaip panaudoti savo kūną taip, kad kadras atrodytų išties puikiai ir pernelyg bijanti atsipalaiduoti.

Picture
www.balsas.lt
Filme netrūksta ženklų ir užuominų į tolimesnį veiksmą. Dviejų vairuotojų (A. Večerskis ir A. Storpirštis) mirtinai partrenktas katinas ir merginų pokalbiai apie nužudytas prostitutes tarsi užsimena apie gresiančią Kristinos mirtį. Akimirkai filme pasirodo ir vienintelė „legali“ Lietuvos prostitutė, plastinių operacijų rekordininkė Rūta Pranckūnaitė, tarsi įtvirtindama filmo tikrumą. Monikos mirties baimė ir suplyšusių pėdkelnių fobija nupiešia jos mirties rėmus. Tą atspindi ir filmo pradžioje regėtas Monikos sapnas, kuriame budistų vienuolis ją vadina trečiąja savo žmona, o balta suknele vilkinti jauna mergina, žaidžia raudonu kaspinu. Tai tarsi užmena mįslę apie gyvenimo trapumą ir priverčia į kaspiną pažvelgti kaip į gyvybės giją, kuri grasina bet kurią akimirką nutrūkti.

Picture
www.15min.lt
Nepaisant kiek bauginančių merginų tarpusavio pokalbių, džiugu, jog režisierius nesiėmė moralizuotojo vaidmens ir nebandė išgąsdinti žiūrovo šiurpiomis Kristinos, Gitanos ir Eglės gyvenimo istorijomis. Vyras pažvelgė giliau, bandydamas suvokti moters sielos transformaciją jai prekiaujant savo kūnu. Rolando Maskoliūno nepailstančiu moterų tyrinėtoju pavadintas režisierius gilinasi į moters psichologiją ir tai kampa kone vizitine Algimanto Puipos kortele.


Picture
www.alfa.lt
Skiriamuoju vyro ženklu tampa ir tai, jog savo kūryboje režisierius pasitelkia lietuvių literatūrą ir tautosaką. Lietuvių liaudies išmintis byloja – „Jei sode kukuoja gegutė linksmai, net pasikvatodama, lauk mirties“. Būtent rudenį sode girdimas kukavimas ryškiaspalvį ir optimistišką filmo kadrą nuspalvina tamsiomis spalvomis, įspėdamas žiūrovą, jog nuo šios akimirkos viskas eis tik blogyn.  Dar viena filme girdima frazė, jog paskutinis iš laidotuvių išeinantis žmogus taps kitu mirusiuoju, ne tik aliuzija į liaudies išmintį, tačiau rodyklė į būsimus juostos įvykius.

Picture
www.meedfilms.com
Neakivaizdžiai filmas niekina pop kultūrą, blizgančius žurnalų viršelius, spaudos brukamas tiesas ir tai, ką visuomenė šiuo metu laiko madingais reiškiniais. Jis kalba apie žmones, kuriems negailima kritikos strėlių, kurių prisibijoma ir kurie dažnai lieka engiami, nesuprasti ir apdrėbti purvu. Prostitutės, asocialūs asmenys, apatiška aukštuomenė, savižudžiai, paliktos moterys, meniškos sielos, infantilios merginos – tai A. Puipos filmo veikėjai.

Picture
Nepaisant to, vienareikšmiškai pasakyti apie ką filmas yra gana sunku. Čia pinasi vyro paliktos moters gyvenimo drama, paliečiama pomirtinio gyvenimo tema, kalbama apie migraciją, gyvenimą lydinčius atsitiktinumus, prostituciją ir trijų jaunų merginų gyvenimo pakilimus ir nuopuolius bei nagrinėjami moterų sielos užkaboriai.

Puikus operatoriaus darbas, muzika, pagirtinas filmo montažas ir J. Ivanauskaitės romano ekranizavimas nesugeba užgožti filme matomų trūkumų. Algimantas Puipa savo kūriniu nesuteikia peno apmąstymams. Žiūrovo viduje jis nepalieka neramaus smalsučio, norinčio galvoti ir kalbėti apie filmą, nagrinėti jį ir ilgai nešiotis savyje.

Nepaisant įdomiai komponuoto filmo veiksmo ir nuojautos, jog artėja kulminacija, žiūrovas paliekamas tarsi pauostęs pyragą, bet negavęs jo atsikąsti. Padrika, išbarstyta filmo pabaiga nepriverčia pajusti nirvanos ir išgyventi iš anapus ekrano atsiritančių emocijų.


]]>
<![CDATA[Senelis (2010)/ Grandpa]]>Sun, 05 Feb 2012 16:13:47 GMThttp://www.kinokadras.lt/lietuvos-kinas/senelis-2010-grandpaPicture
www.filmfest-braunschweig.de
Drama

Režisierius: Andrius Paškevičius

Šalis: Lietuva

Trukmė: 11 min

Sąžiningai prisipažinsiu, kad ne itin mėgstu trumpametražius filmus. Kodėl? Nes žiūrėdama juos visuomet jaučiuosi tarsi vaikas, kuriam saldainius duoda tik pauostyti. Pernelyg trumpai trunkantis peržiūros malonumas dažniausiai lemia, jog trumpo metro filmus žiūriu tik išskirtinėmis progomis. Kadangi pastaruoju metu jaučiu milžinišką laiko stoką ir nenumaldomą filmų alkį, mano vakarus pagardina būtent ilgai kaupti trumpo metro filmai. Vienu labiausiai man patikusių filmų dalinuosi su jumis. Tai Andriaus Paškevičiaus režisuotas „Senelis“, pasakojantis apie į gimtinę aplankyti senelio grįžusį studentą, kurį tiesiogine ta žodžio prasme persekioja iš niekur atsirandantys apelsinai, tapę ne tik pagrindine filmo mįsle, tačiau ir atsakymu į žiūrovo smalsumą.

Picture
www.tofifest.pl
Juostą nufilmavo Saulius Lukoševičius, filmavęs ir neseniai apžvelgtą „Knygnešį“. Šis trumpametražis filmas – baigiamasis vaikino darbas Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademijoje. Būtent operatoriaus darbas ir buvo labiausiai akį džiuginęs ir patraukęs faktorius, stilistiškai kiek primenantis ir patį „Knygnešį“.

2011-aisiais tarptautiniame kino festivalyje „Arsenals“ Rygoje, „Senelis“ išsivežė geriausio trumpametražio Baltijos šalių filmo apdovanojimą. Tais pačiais metais nacionaliniuose Sidabrinės gervės apdovanojimuose juosta buvo nominuota geriausio studento sukurto filmo vardą. Šiuo metu filmas įeina į kelių kino festivalių programas, tad tikėtina, jog savo apdovanojimų lentyną papildys dar keliais garbingais  apdovanojimais.

Jeigu turite vos kelias laisvas minutes ir norą pamatyti kai ką įdomaus, siūlau „Senelį“, akimirkai nukelsiantį vaikystę ir leisiantį prisiminti anuomet senelių globoje praleistas nerūpestingas dienas, kuomet taip norėjosi užaugti...

Filmą galite peržiūrėti internete, Sauliaus Lukoševičiaus svetainėje
]]>
<![CDATA[Knygnešys (2011)]]>Thu, 03 Nov 2011 13:01:37 GMThttp://www.kinokadras.lt/lietuvos-kinas/knygneys-2011Picture
www.laikas.lt
Drama

Režisierius: Jonas Trukanas

Šalis: Lietuva

Trukmė: 36 min
 

Kuomet atsirado galimybė šį filmą atsisiųsti ir pasižiūrėti oficialioje jo svetainėje http://filmasknygnesys.lt/, nedelsdama jį atsisiunčiau, tačiau daugybę mėnesių marinavau kompiuteryje, vis neprisiversdama jo peržiūrėti. Kaip vėliau pasirodė, mano ne itin didelis noras žiūrėti šį filmą pasitvirtino kaip ne itin gero ir įdomaus filmo rodiklis.

XIX amžiaus Lietuva Imperinės Rusijos sudėtyje, 1869 – ieji. Lietuvoje uždraudus lietuviškus leidinius lotyniškomis raidėmis, uždarius mokyklas ir uždraudus mokymą lietuvių kalba, visuomenėje ima kilti pasipriešinimas. Steigiamos slaptos spaudos platinimo draugijos, formuojamos slaptos mokyklos, atsiranda knygnešiai, vienas kurių – Mažvydas (akt. Valerijus Jevsėjevas). Ligos pakirstas, už blaivybę pasisakantis vyras, knygą laikantis šventenybe, miškais keliauja iš Mažosios Lietuvos, nešinas ryšulių knygų. Kelyje sutikęs persimetėlį Jurgį (akt. Laisvūnas Raudonis) vyras rizikuoja gyvybe, slapstosi nuo rusų armijos kariūnų, tačiau bet kokia kaina ketina knygas pristatyti į vietą...

Picture
www.laikas.lt
Filmo kūrėjai ėmėsi kurti filmą nuo Lietuvos istorijos neatsiejama knygnešių tema, tačiau akivaizdu, jog neapgalvojo daugelio aspektų.

Pakilia nuotaika įsijungusi filmą nuo pat pirmųjų filmo kadrų ėmiau jį peikti. Pernelyg akivaizdžiai kompiuteriu padailinti kadrai, per visus galus besiveržiantis dirbtinumas, neišbaigtumas, dėmesio stoka detalėms ne tik kad nedžiugino, bet su kiekviena minute sunkino filmo peržiūrą ir mažino malonumą stebėti lietuvišką filmą.

Galėčiau pagirti neblogą juostos muziką, tačiau turiu pripažinti, kad kartkartėmis filmui ji netiko. Žiūrėdama filmą nemėgstu kuomet mano dėmesį savo įkyrumu, garsumu ar kitais faktoriais blaško muzika. „Knygnešyje“, kuomet išjungiau filmą ir palikau tik muziką, ji skambėjo tiesiog puikiai, tačiau filmui kartkartėmis ji paprasčiausiai nedera. Filmas ir muzika buvo tarsi du atskiri, o ne vienas kitą papildantys vienetai.

Picture
www.laikas.lt
Tačiau labiausiai filme erzinęs dalykas – rusų armijos kariūnai, rusų kalba kalbėję su akcentu!!! Na nejaugi Lietuvoje neegzistuoja nei vienas rusakalbis aktorius, galėjęs suvaidinti rusą? O galbūt filmo kūrėjai pasirodė esantys šovinistais, filmavimo aikštelėje norintys matyti tik grynakraujus lietuvaičius? Asmeniškai mane rusai, gimtąja kalba kalbantys su ryškiai juntame akcentu erzino labiau negu bet kas kitas. Būtent šis faktorius filmą padarė neįtikinančia pasakaite apie spaudos draudimo laikotarpį, tad „Knygnešys“ – neįtikinamas ir, asmeniškai man, įspūdžio nepalikęs filmas.

Filmą galima pažiūrėti ir parsisiųsti čia.
]]>
<![CDATA[Tadas Blinda. Pradžia (2011)]]>Wed, 19 Oct 2011 12:35:22 GMThttp://www.kinokadras.lt/lietuvos-kinas/tadas-blinda-pradia-2011Picture
www.tadasblinda.lt
Istorinė nuotykių drama

Režisierius: Donatas Ulvydas

Šalis: Lietuva

Trukmė: 110 min


„Tadas Blinda. Pradžia“ sukurtas Rimanto Šavelio romano motyvais, tačiau tai nėra istorinis, o tiesiog nuotykių filmas, pasakojantis apie lietuvių visuomenėje aukštinamą veikėją – Tadą Blindą. Šioje vietoje tos pačios visuomenės nuomonės išsiskiria. Vieni jį laiko lietuviškuoju Robinu Hudu, ponų skriaudiku ir vargšų užtarėju arba tiesiog svieto lygintoju, kitiems jis tėra eilinis arkliavagis, niekuo nenusipelnęs liaudžiai. Įdomu tai, kad šis herojus Rimos Praspaliauskienės knygoje „Nereikalingi ir pavojingi: XVIII a. pabaigos-XIX a. pirmosios pusės elgetos, valkatos ir plėšikai Lietuvoje“ minimas kaip plėšikas ir arkliavagis, kurio mirtis aprašoma šios knygos puslapiuose. Romantizuoti Tadą Blindą bandyta dar 1907 metais, kuomet „Vilniaus kanklių scenoje“ buvo pastatyta Gabrielio Landsbergio – Žemkalnio pjesė „Blinda, svieto lygintojas“, tačiau herojaus aukso valanda išmušė 1972 – aisiais, kuomet Balys Bartakauskas sukūrę daugeliui žinomą serialą „Tadas Blinda“.

Picture
www.tadasblinda.lt
Kino sales pasiekus „Tadai Blindai. Pradžia“ daugelis žiūrovų suskubo prilyginti filmą su sovietmečiu sukurtu serialu, Mantą Jankavičių lygino su Vytautu Tomkumi ir teigė, jog pagaliau Lietuva sulaukė filmo, kuris sėkmingai suksis ir užsienio kino teatrų salėse. Deja, nepaisant to, kad filmas iš tiesų kiek kvepia Holivudu ar tiesiog kokybiška užsienio produkcija, Tadas Blinda – tik lietuviams įdomus herojus, kuris didesnės sėkmės sulauks tik šalyse, turinčiose dideles išeivių ir emigrantų iš Lietuvos bendruomenes.

Picture
www.tadasblinda.lt
Iš oficialaus filmo aprašo: „Baudžiavos panaikinimą apraizgiusios politinis intrigos atokiame Žemaitijos kaime netikėtai virsta kautynėmis, kurioms vadovauja iš Sankt Peterburgo atsiųstas jaunas intrigantas, caro kariuomenės karininkas Janekas (akt. Mykolas Vildžiūnas). Įsisukusios istorijos girnos įtraukia ir taikius baudžiauninkus, ir praeities vaiduoklių kankinamą dvarininką Bernardą Gruinių (akt. Vidas Petkevičius) ir jo gražiąją dukterį Kristiną (akt. Agnė Ditkovskytė). Į veiksmų sūkurį netyčiom patekusiam Tadui  (Mantas Jankavičius) tenka atsisveikinti su nerūpestinga kasdienybe ir prisiimti atsakomybę ne tik už savo veiksmus, bet ir už mylimų žmonių gyvybes. Mėgindamas suvokti savo vietą žiaurioje tikrovėje, Tadas atranda vertybes, dėl kurių verta gyventi ir mirti. Kova už laisvę, teisingumą ir meilę prasideda. Taip gimsta legenda apie Tada Blindą.“

Picture
www.forumcinemas.lt
Galbūt senasis Tadas Blinda filmo kūrėjams pasirodė pernelyg prasčiokiškas, storžieviškas, eilinis kaimo bernas, visai nedvelkiantis žavesiu. Tad į kino sales 2011 – ųjų rudenį atkeliavo romantizuotas Tadas Blinda, priartintas prie nūdienos žmonių ir neabejotinai patiksiantis platesniam žiūrovų ratui.

Filmo vaizdo ir garso kokybė  - pačiame aukščiausiame lygyje. Juostoje dominuoja ryškios, vaiskios spalvos. Nuostabi ir muzika bei montažas. Ir nors vietomis prasimuša reklamoms būdingas filmavimo ir montavimo stilius, stebint filmą tai nėra labai ryškiai matomas dalykas.

Picture
www.balsas.lt
Džiugu, jog prieš kokius penkerius metus internete visai netyčia atrasta patriotinė Ievos daina „Raudoni vakarai“ (jos galite pasiklausyti žemiau) naujomis spalvomis suskambo filmo fone. Džiugu girdėti ir Kipro Mašanausko sukurtą muziką, filmui prilupusią tarsi antra oda.

Nustebino neblogus muštynių ir kovų įgūdžius pademonstravę aktoriai. Deja, jų (ypač didžiojo kino debiutantų) vaidyba ir balso tembras vietomis buvo pernelyg teatrališki, perspausti, persūdytai dramatiški, kas itin lengvai pastebima dideliame ekrane kino salėje. Tačiau to negaliu pasakyti apie kino veteranus ir senosios kartos aktorius, viską atlikusiems tiesiog puikiai.

Turbūt daugelį kino žiūrovų lengvai nustebins didžiojo kino debiutantas, iki šiol kaip dainininkas ir šokėjas labiau žinomu buvęs Mantas Jankavičius. Vyro įkūnytam Tadui Blindai kiek pritrūko ryžto, valiūkiškumo ir švelnaus chamizmo, bei, kaip pastebėjo vienas mano kolega, „kietų kiaušinių“. Deja, filmo eigoje Tado Blindos portretas nėra atskleidžiamas iki galo – nematome jo, kaip svieto lygintojo veiksmų – jis nesipriešina bajorams ir tuo pačiu nepadeda liaudžiai, o galiausiai, kaip užsukta plokštelė kartojantis, jog yra ne maištininkas jis iššaukia klausimą – tad kas gi tu esi ir ką veiki miške? Nepaisant to, Mantas, kaip žmogus, niekuomet nebuvęs filmavimo aikštelėje, su vaidmeniu susidorojo labai neblogai ir padarė beveik viską ką galėjo.

Picture
www.tadasblinda.lt
Vieni personažai vietomis atrodo „plokšti“ ir neįtikinantys, kiti, atvirkščiai – perspaudžia vaidybą. Neatskleistas liko ir Kristinos (akt. Agnė Ditkovskytė) portretas. Filme ji tėra graži turtingo vyro dukra, simpatizuojanti Tadui ir neatliekanti jokių konkretesnių veiksmų bei nesiunčianti žiūrovui jokios žinutės. Patiko ir žybtelėjęs Dominykas Vaitiekūnas, pagal scenarijų pasitraukęs itin anksti.

Tatjana Liutajeva kai kuriose scenose atrodo itin netikra ir savo kvailokos dvarininko žmonos vaidmenį perspaudžia, o savo heroję paverčia kuone kuoktelėjusia damute. Aktorė labai prastai kalba lietuviškai, ką puikiai girdime itin komiškoje raugintų kopūstų scenoje. Iš vienos pusės, tai normalus reiškinys surusėjusioje to meto visuomenėje, iš kitos pusės, filmo kūrėjai puikiai apėjo moters akcentą. Nei vienoje filmo scenoje aktorė nepasako daugiau kaip 3-5 žodžių greitakalbe, o frazes taria lėtai ir tarsi jas apgalvodama. Tokie veiksmai leidžia išvengti ryškaus akcento, o žiūrovas apsaugomas nuo ausis rėžiančios T. Liutajevos kalbos.

Picture
www.tadasblinda.lt
Vienas įdomiausių filmo personažų – Vido Petkevičiaus įkūnytas dvarininkas Gruinius¸ kurio charakterio pokyčius, kovą su pačiu savimi, atsidūrimą aklavietėje, jį apsupus gyvatėms ir paprastą žmogiškumą išties įdomu stebėti. Labai patiko ir Dainius Kazlauskas, įkūnijęs landūnišką, savanaudišką ir apsukrų Edmundą, kurio neblėstantis žavesys ir charizma nuspalvino visą filmą.

Juostoje netrūksta gero humoro ir puikiai visuomenėje žinomų frazių, nemažai juokingų akimirkų, kuomet nusijuoki balsu arba bent jau plačiai nusišypsai. Kažkada kiekviename užkampyje skambėjęs „šikau ir tapšnojau“ žiūrovus privers prisiminti kiek pritilusį politinį veikėją, o frazę apie aukščiausios prabos auksinę subinę po filmo pasirodymo didžiuosiuose ekranuose jau ne kartą girdėjau skambant mieste.


Picture
www.tadasblinda.lt
Džiugu, jog filmo kūrėjai didelį dėmesį skyrė smulkmenoms, tad su tuo susijusių klaidų filme praktiškai nėra.

Masinės filmo scenos atrodė ganėtinai padoriai, ypač vertinant faktą, jog tais laikais po Lietuvą nejodinėjo dešimtys tūkstančių rusų armijos kariūnų viename būryje, o sukilėliai nesiburdavo į tokio pat dydžio grupuotes. Dėl lėšų trūkumo labiausiai nukentėjo paskutinioji mūšio scena ir jos kokybė, kitos scenos kartkartėmis virsdavo tiesiog chaosu.

Picture
www.tadasblinda.lt
Taip pat juostoje nėra ryškios atskirties tarp dvarininkų ir baudžiauninkų – nematome nei pernelyg sunkaus baudžiauninkų darbo ar jų nepasitenkinimo esama situacija, nei pernelyg prabangaus ponų gyvenimo – visas filmo veiksmas vyksta taip, tarsi žiūrovas iš anksto būtų išmokęs pamoką, o peržiūros metu jam tebūtų pateikiamos gairės, padėsiančios tą pamoką prisiminti.

Pats filmas kiek prailgo. Iki juostos pabaigos likus pusvalandžiui, pirmą kartą žvilgtelėjau į laikrodį. Vietomis juostoje pritrūko įtampos, aštrių momentų, kurie nuslūgsta vos pradėti ir nepriverčia tavęs jaudintis dėl Tado ir jo draugų, mylimosios likimų ir tolesnės įvykių eigos.

Picture
www.tadasblinda.lt
Nepaisant to, filmo peržiūros metu širdyje kažkas virptelėjo ir privertė pajusti tą patriotiškumo ir meilės Tėvynei jausmą. Akys grožėjosi nuostabiu „Tado Blindos“ montažu ir operatoriaus Ramūno Greičiaus darbu, ausis džiugino Kipro Mašanausko ir „G&G Sindikato“ muzika, Ievos „Raudoni vakarai“, o režisierius Donatas Ulvydas, prodiuseris Žilvinas Naujokas ir scenarijaus autorius Jonas Banys įrodė, jog lietuviškas kinas nemirė ir niekur nedingo, o lietuvių kino kūrėjai netūno pogrindyje. Kaip teigia šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė, filmo kūrėjai Lietuvą matė mylinčiomis akimis.


Picture
www.tadasblinda.lt
Anot obuolys.lt, lietuviškas projektas per premjerinį savaitgalį surinktomis pajamomis pralenkė net James‘o Cameron‘o hitą „Įsikūnijimas“, nusileidęs tik visų laikų premjerų lyderiui „Ledynmečiui 3.“

Penktadienį (rugsėjo 30 dieną), susumavus pirmos savaitės rodymo rezultatus, paaiškėjo, kad „Tadas Blinda. Pradžia“ per tokią trumpą laiko atkarpą sugebėjo tapti pelningiausiu lietuvišku filmu. Žemaičių maištininkų sąskaitoje puikavosi 977 702 Lt suma.

Ankstesnis lietuviško kino topo lyderis E. Vėlyvio filmas „Zero 2“ su 934 538 Lt pajamomis buvo nukarūnuotas.


]]>