
Režisierius: Marc Webb
Šalis: JAV
Trukmė: 136 min
Nepaisant to, jog režisieriaus Samo Raimi „Žmogaus voro“ trilogiją kino žiūrovai ir kritikai priėmė ganėtinai palankiai, Marcas Webbas nusprendė darsyk įbristi į mums jau žinomą balą ir darsyk nuo pradžių papasakoti istoriją, kurią girdėjome ne taip jau ir seniai (2002-aisiais). Nepaisant kūrėjų teiginių apie norą nufilmuoti istoriją kitu kampu, giliau pažvelgti į Žmogaus voro gyvenimą ir jo virsmą superherojumi, labiau susikoncentruoti į tam tikras detales ir panašiai, po visais šiais gražiai skambančiais teiginiais slypi elementarus žmogiškas noras užsidirbti bei perspjauti prieš tai buvusią trilogiją, Žmogaus voro prekinį ženklą susiejant su Marco Webbo, o ne Samo Raimi kūryba. Prieš pradedant kalbėti kas iš to išėjo, derėtų aptarti filmo siužetą, kuris kiek skiriasi nuo savo 2002-ųjų pirmtako.


Kuomet prieš kelerius metus matytame filme „A berniukas“ (orig. „Boy A“, 2007) pirmąkart pamačiau Andrew Garfieldą, pasakiau sau, jog apie šį talentingą ir charizmatišką vyruką mes dar išgirsime. Neklydau. Vidinę charizmą spinduliuojantis vyrukas atliko vaidmenis filmuose „Daktaro Parnaso fantazariumas“ (orig. „The Imaginarium of Doctor Parnassus“, 2009), „Socialinis tinklapis“ (orig. „The Social Network“, 2010) bei „Neleisk man išeiti“ (orig. „Never Let Me Go“, 2010) ir vis garsiau primena apie save kaip apie itin perspektyvų ir talentingą aktorių, kurio karjera tik įgauna pagreitį.

Kaip viename interviu sakė aktorė, Marcas Webbas naujajame filme apie Žmogų Vorą specialiuosius efektus nustūmė į antrąjį planą ir istorijai iš tiesų suteikė daugiau žmogiškumo, o raudoną triko vilkintį superherojų pavertė eiliniu paaugliu, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms tapusiu žmonijos gelbėtoju. M. Webbo, labiau žinomo filmo 500 meilės dienų“ (orig. „(500) Days of Summer“, 2009) dėka, istorijoje didesnis dėmesys skiriamas ir meilės linijai bei superherojaus merginai.

Šioje vietoje galima būtų mesti akmenį į filmo daržą. Už pernelyg didelį užsižaidimą kompiuterinėmis technologijos ir nepailstamą žavėjimąsi specialiaisiais efektais. Žinoma, laikais, kuomet 3D efektai tapo tiesiog privalomu žiūrovų traukos įrankiu, o specialiųjų efektų kiekis filme didėja greičiau už aritmetinę progresiją, sudominti žiūrovą nepanaudojant šių elementų yra sunku, tačiau įmanoma. Iš kitos pusės, specialiųjų efektų gausą diktuoja ir filmo tematika bei pobūdis, tačiau ištisas 136 minutes manęs neapleido jausmas, jog stebiu kompiuterinį žaidimą, kuriam valdyti neturiu žaidimų konsolės. Vis žvilgčiodama į laikrodį ir laukdama kada galėsiu išeiti iš kino salės naujajame Žmogaus voro variante nepamačiau nieko dėl ko galėčiau jį rekomenduoti žiūrovams.