Norvegų giria (2010)/ Noruwei no mori/ Norwegian Wood

www.obuolys.lt

Romantinė drama

Režisierius: Anh Hung Tran

Šalis: Japonija

Trukmė: 113 min
 

„Norvegų giria“ sukurta pagal japonų rašytojo Haruki Murakami to paties pavadinimo romaną, kurio pavadinimas gimė iš legendinės „The Beatles“ dainos „Norwegian Wood“.

1960 – ieji. Naoko (akt. Rinko Kikuchi) ir Kizuki (akt. Kengo Kôra) visuomet buvo kartu – mylintys, artimi ir suprantantys vienas kitą iš pusės žodžio. Vatanabe (akt. Ken'ichi Matsuyama) - jų draugas, visada esantis šalia. Trijulė kartu leido laiką, aktyviai pramogavo ir kūrė ateities planus, tačiau vieną dieną viskas pasikeitė. Kiukiui nusižudžius Vatanabe išvyksta gyventi kitur ir vieną dieną ten sutinka Naoko – tokią patrauklią ir tokią vienišą...

---

www.kinopoisk.ru

Atnaujinę savo draugystę ir bendravimą jaunuoliai jaučia tarp jų stovintį praeities šešėlį, tačiau su kiekviena diena vis giliau klimpsta į jausmų liūną. Naoko, išgąsdinta jausmų, užsidaro savyje, o Vatanabe ištikimai lanko mylimą merginą, negalinčią susidoroti su savo pačios demonais. Štai tada Vatanabe kelyje atsiranda Midori (akt. Kiko Mizuhara) – tiesmuka, atvira, ištroškusi sekso ir gyvenimo džiaugsmu trykštanti mergina, norinti būti ta vienintele ir nepakelianti minties, jog Vatanabe vis dar myli Naoko. Tačiau likimas, o gal pati Naoko pakoreguoja istoriją ir išlaisvina Vatanabe iš praeities pančių, suteikdama šansą gyventi be kaltės jausmo ir nesigręžioti atgal.

---

„Norvegų giria“ – poetiškas filmas apie tai, kaip sunku paleisti praeitį vardan ateities. Tai filmas apie brandą ir pirmuosius žingsnius suaugusiųjų pasaulyje, kuomet sunku priimti pasaulį tokiu koks jis yra. Apie jaunuolių meilę, vienatvę ir nenorą gyventi. Anot japonų kultūros tyrinėtojo G. Čchartišvilio, japonų kultūroje savižudybė - galimybė išvengti gėdos ir nelaimės. Naoko pasitraukė iš gyvenimo nepakėlusi gėdos pati prieš save, neištvėrusi minties, jog Vatanabe ji jautė tai, ką turėjo jausti Kizukiui, kiek anksčiau pasitraukusiam iš gyvenimo.

Pagrindinis filmo herojus, Vatanabe, netekęs dviejų draugų pats pasirenka gyvenimą. Būdamas eiliniu, ypatingų gebėjimų neturinčiu vaikinu jis klysta, kartais nežino ką daryti toliau ir kas jo laukia, tačiau jis tvirtai stovi ant žemės ir stebint europiečio akimis šioje istorijoje jis tarsi stipriausia persona, blaiviausiai mąstantis jaunuolis.

---

Operatoriaus darbas filme vertas aukščiausių pagyrų – ilgos scenos, lyg nufilmuotos vienu kadru, stambūs planai, filmavimas tarsi paslapčiomis verčia jaustis taip, lyg pataliukais stebėtum kaimynus per tvorą. Puikūs peizažai bei gamtos stichijų šėlsmas, atvaizduojantis herojų vidinius išgyvenimus, įtaigi muzika, pagardinta „The Beatles“ melodijomis be žodžių perteikia herojų vidinę būseną. Čia viskas atrodo taip tikra ir kartu nerealu – mieguistas miškas, purus sniegas, gūsingas vėjas ir minkštutėlė saulė. Prisimenu epizodą, kuomet herojai šaltą rytmetį brido per rasotą žolę, o saulė tik nedrąsiai kyščiojo spindulius. Tuomet tegalėjau galvoti apie drėgmę ir šaltį, besismelkiantį iki kaulų, nes atrodė, jog ir aš brendu iš paskos – sustirusi, šlapiomis kojomis ir mieguista, pažadinta ankstų rytą.

---

www.kinopoisk.ru

Filmavimo kamera nuolat juda – štai ji vejasi takeliu einantį vieną iš herojų, netrukus jį aplenkia ir atsisuka žvilgtelti atgal. Ji neskuba, viską daro plastiškai ir lėtai, tarsi neliesdama žemės. Kartais ji stabteli ties herojais, tačiau ir tuomet nereikia žodžių – išraiškingas kadras primena žodžius iš „Raffaello“ reklamos – „iškalbingiau už tūkstančius žodžių...“

Pagyrų verta ir jaunosios kartos aktorių ketveriukė – Oskarui nominuota Rinko Kikuchi, Ken'ichi Matsuyama, Kiko Mizuhara bei Kengo Kôra. Mano nuomone, režisierius, operatorius o ir patys aktoriai meistriškai perteikė savo herojų vidinę būseną, jų kovą su pačiu savimi.

---

www.kinopoisk.ru

Filmas tyras ir skaidrus tarsi kalnų krištolas. Jame nėra paslėptų subtilybių, herojai sąžiningi vienas prieš kitą ir patys prieš save – kartais jausdavausi iš tiesų nejaukiai, lyg dalyvaučiau jų asmeniniame gyvenime jiems to nežinant. Čia daug vidinio skausmo, sielą draskančių dialogų ir pokalbių apie fizinį artumą.

Nors filme vyrauja pastelinės, švelnios ir šviesios spalvos, patį filmą vargu ar galėčiau pavadinti šviesiu ir šiltu. Juk jame matome keturių pagrindinių herojų asmeninį pragarą, negalėjimą išeiti iš savo gūdaus miško, kompleksus, nepateisintas viltis, silpnybes, baimes ir visa kita, kas jaunam žmogui neleidžia ramiai nugyventi laimingo gyvenimo.

---

www.kinopoisk.ru

Labai įdomūs režisūriniai sprendimai, originalus operatoriaus požiūris ir netikėti muzikiniai intarpai „Norvegų girią“ padarė techniškai vienu įdomiausių mano matytų filmų. Mielai įdėčiau jį „Siūlau pasižiūrėti“ skiltį, tačiau žinia, jog azijietiško kino gerbėjų nėra tiek jau daug ir mintis, jog tai filmas, kuriam reikia tam tikro nusiteikimo, įkurdino jį „kino filmų“ rubrikoje.

P.S. Būtų ypatingai įdomu perskaityti komentarus tų, kurie skaitė Murakamio „Norvegų girią“, nes esu girdėjusi nemažai pastabų, jog filmas geras tiesiog kaip filmas, tačiau ne kaip knygos ekranizacija.

---