
www.obuolys.lt
Romantinė drama
Režisierius: Anh Hung Tran
Šalis: Japonija
Trukmė: 113 min
„Norvegų
giria“ sukurta pagal japonų rašytojo Haruki Murakami to paties pavadinimo
romaną, kurio pavadinimas gimė iš legendinės „The Beatles“ dainos „Norwegian
Wood“.
1960 –
ieji. Naoko (akt. Rinko Kikuchi) ir Kizuki (akt. Kengo Kôra) visuomet buvo
kartu – mylintys, artimi ir suprantantys vienas kitą iš pusės žodžio. Vatanabe
(akt. Ken'ichi Matsuyama) - jų draugas, visada esantis šalia. Trijulė kartu
leido laiką, aktyviai pramogavo ir kūrė ateities planus, tačiau vieną dieną
viskas pasikeitė. Kiukiui nusižudžius Vatanabe išvyksta gyventi kitur ir vieną
dieną ten sutinka Naoko – tokią patrauklią ir tokią vienišą...

www.kinopoisk.ru
Atnaujinę
savo draugystę ir bendravimą jaunuoliai jaučia tarp jų stovintį praeities
šešėlį, tačiau su kiekviena diena vis giliau klimpsta į jausmų liūną. Naoko,
išgąsdinta jausmų, užsidaro savyje, o Vatanabe ištikimai lanko mylimą merginą,
negalinčią susidoroti su savo pačios demonais. Štai tada Vatanabe kelyje
atsiranda Midori (akt. Kiko Mizuhara) – tiesmuka, atvira, ištroškusi sekso ir gyvenimo
džiaugsmu trykštanti mergina, norinti būti ta vienintele ir nepakelianti
minties, jog Vatanabe vis dar myli Naoko. Tačiau likimas, o gal pati Naoko
pakoreguoja istoriją ir išlaisvina Vatanabe iš praeities pančių, suteikdama
šansą gyventi be kaltės jausmo ir nesigręžioti atgal.
„Norvegų
giria“ – poetiškas filmas apie tai, kaip sunku paleisti praeitį vardan
ateities. Tai filmas apie brandą ir pirmuosius žingsnius suaugusiųjų pasaulyje,
kuomet sunku priimti pasaulį tokiu koks jis yra. Apie jaunuolių meilę, vienatvę
ir nenorą gyventi. Anot japonų kultūros tyrinėtojo G. Čchartišvilio, japonų
kultūroje savižudybė - galimybė išvengti gėdos ir nelaimės. Naoko pasitraukė iš
gyvenimo nepakėlusi gėdos pati prieš save, neištvėrusi minties, jog Vatanabe ji
jautė tai, ką turėjo jausti Kizukiui, kiek anksčiau pasitraukusiam iš gyvenimo.
Pagrindinis
filmo herojus, Vatanabe, netekęs dviejų draugų pats pasirenka gyvenimą. Būdamas
eiliniu, ypatingų gebėjimų neturinčiu vaikinu jis klysta, kartais nežino ką
daryti toliau ir kas jo laukia, tačiau jis tvirtai stovi ant žemės ir stebint
europiečio akimis šioje istorijoje jis tarsi stipriausia persona, blaiviausiai
mąstantis jaunuolis.
Operatoriaus
darbas filme vertas aukščiausių pagyrų – ilgos scenos, lyg nufilmuotos vienu
kadru, stambūs planai, filmavimas tarsi paslapčiomis verčia jaustis taip, lyg
pataliukais stebėtum kaimynus per tvorą. Puikūs peizažai bei gamtos stichijų
šėlsmas, atvaizduojantis herojų vidinius išgyvenimus, įtaigi muzika, pagardinta
„The Beatles“ melodijomis be žodžių perteikia herojų vidinę būseną. Čia viskas
atrodo taip tikra ir kartu nerealu – mieguistas miškas, purus sniegas, gūsingas
vėjas ir minkštutėlė saulė. Prisimenu epizodą, kuomet herojai šaltą rytmetį
brido per rasotą žolę, o saulė tik nedrąsiai kyščiojo spindulius. Tuomet
tegalėjau galvoti apie drėgmę ir šaltį, besismelkiantį iki kaulų, nes atrodė,
jog ir aš brendu iš paskos – sustirusi, šlapiomis kojomis ir mieguista,
pažadinta ankstų rytą.

www.kinopoisk.ru
Filmavimo
kamera nuolat juda – štai ji vejasi takeliu einantį vieną iš herojų, netrukus
jį aplenkia ir atsisuka žvilgtelti atgal. Ji neskuba, viską daro plastiškai ir
lėtai, tarsi neliesdama žemės. Kartais ji stabteli ties herojais, tačiau ir
tuomet nereikia žodžių – išraiškingas kadras primena žodžius iš „Raffaello“
reklamos – „iškalbingiau už tūkstančius žodžių...“
Pagyrų
verta ir jaunosios kartos aktorių ketveriukė – Oskarui nominuota Rinko Kikuchi,
Ken'ichi Matsuyama, Kiko Mizuhara bei Kengo Kôra. Mano nuomone, režisierius,
operatorius o ir patys aktoriai meistriškai perteikė savo herojų vidinę būseną,
jų kovą su pačiu savimi.

www.kinopoisk.ru
Filmas tyras ir skaidrus tarsi
kalnų krištolas. Jame nėra paslėptų subtilybių, herojai sąžiningi vienas prieš
kitą ir patys prieš save – kartais jausdavausi iš tiesų nejaukiai, lyg
dalyvaučiau jų asmeniniame gyvenime jiems to nežinant. Čia daug vidinio
skausmo, sielą draskančių dialogų ir pokalbių apie fizinį artumą.
Nors
filme vyrauja pastelinės, švelnios ir šviesios spalvos, patį filmą vargu ar
galėčiau pavadinti šviesiu ir šiltu. Juk jame matome keturių pagrindinių herojų
asmeninį pragarą, negalėjimą išeiti iš savo gūdaus miško, kompleksus,
nepateisintas viltis, silpnybes, baimes ir visa kita, kas jaunam žmogui
neleidžia ramiai nugyventi laimingo gyvenimo.

www.kinopoisk.ru
Labai
įdomūs režisūriniai sprendimai, originalus operatoriaus požiūris ir netikėti
muzikiniai intarpai „Norvegų girią“ padarė techniškai vienu įdomiausių mano
matytų filmų. Mielai įdėčiau jį „Siūlau pasižiūrėti“ skiltį, tačiau žinia, jog
azijietiško kino gerbėjų nėra tiek jau daug ir mintis, jog tai filmas, kuriam
reikia tam tikro nusiteikimo, įkurdino jį „kino filmų“ rubrikoje.
P.S. Būtų ypatingai įdomu
perskaityti komentarus tų, kurie skaitė Murakamio „Norvegų girią“, nes esu
girdėjusi nemažai pastabų, jog filmas geras tiesiog kaip filmas, tačiau ne kaip
knygos ekranizacija.