Picture
www.vdff.lt
Dokumentika

Režisierius: Jorge Gaggero

Šalis: Argentina

Trukmė: 56 min
 

Užbėgdama įvykiams už akių prisipažinsiu, jog „Montenegro“ – bene labiausiai nuvylusi ir lūkesčių nepateisinusi šiųmetinio Vilniaus dokumentinių filmų festivalio juosta.

Nuo visuomenės kiek izoliuotoje saloje gyvena du senjorai – žvejys Montenegro ir bitininkas, kiaules prižiūrintis Cezaris. Iš pirmo žvilgsnio jų istorija – tai natūriniais mainais paremta dviejų Robinzonų Kruzų draugystė, kurioje vyksta prekių ir paslaugų vienas kitam judėjimas. Deja, vieną dieną susikirtus skirtingoms senolių filosofijoms, principams ir požiūriams į gyvenimą vos per akimirką griūva naudinga atrodžiusi vyrų draugystė. Vienai pusei garsiai išsakius savo poziciją kita tyli, susitaiko su esama padėtimi, išeina ir tiesiog nutraukia bendravimą taip išryškindama pagrindinių herojų skirtumus.

Picture
www.vdff.lt
Pagrindinė „Montenegro“ ašis – žmogaus sąryšis su gamta ir gyvenimas remiantis gamtos diktuojamais dėsniais. Žingsnis po žingsnis režisierius Jorge Gaggero kuria savanoriškos izoliacijos nuo visuomenės ir vienatvės portretą, kuris dar labiau išryškėja įvykus filmo konfliktui. Paaštrėjus asmeninei izoliacijai pagrindiniai herojai mėgaujasi salos tyla, gyvūnų draugyste, kasdieninėmis smulkmenomis bei tabako dūmais. Susidaro įspūdis, jog Montenegro ir Cezario gyvenamoje saloje neegzistuoja laikas, o senjorai, atvirai rėžę, jog gyvenimas yra niekam tikęs, netrukus prisipažįsta, kad apie gyvenimą išmoko viską, tuo tarsi pripažindami, jog yra pasirengę mirti.

Itin minimalistinis filmas pasakoja istoriją apie žmones, jų ryšį su gamta, apmąstymus vienumoje ir atskalūnišką gyvenimo būdą. Režisieriui išgyvenant asmeninio gyvenimo krizę trejus metus filmuota juosta alsuoja tamsa, o prieš žiūrovą atsiveria visa niūrių spalvų gama ir sukuria kiek purvino filmo įspūdį. „Montenegro“, kaip ir vyrų gyvenimas saloje – lėtas ir monotoniškas, tad, nepaisant visų režisieriaus įdėtų pastangų, peržiūros metu nuobodžiavau ir skaičiavau salę paliekančius žmones. Tik filmui įpusėjus „Montenegro“ buvo nuspalvintas ryškesnėmis spalvomis, įgavo skonį ir formą, o ekrane matomi kadrai savo grožiu ėmė panašėti į paveikslus. Deja, laimė truko neilgai ir jau netrukus viskas grįžo į monotonijos ir statiškumo vėžes, kupinas drumzlinų spalvų.

Picture
www.2012.festivaledoc.org
Nepaisant to, jog filmas asmeniškai man nepaliko itin didelio įspūdžio ir kiek nuvylė, turiu pripažinti, jog buvo ypatingai įdomu išgirsti ryšį su gamta turinčių senjorų, nugyvenusių atsiskyrėlišką gyvenimą, pamąstymus apie gyvenimą, draugystę, savo ydas ir augintinius. Tos akimirkos buvo bene šilčiausi, nuoširdžiausi ir įdomiausi filmo momentai, privertę pajusti filmo dvasią. Deja, tokiomis akimirkomis juntamos dvasios kūrėjai nesugebėjo išlaikyti filmo metu, tad „Montenegro“ peržiūra panašėja į zebro dryžius, kuomet neįdomius momentus vejasi šilti ir nuoširdūs kadrai, o netrukus juos ir vėl keičia monotoniški vaizdiniai.




Leave a Reply.


UA-35502470-1