
Režisierius: Kristina Buožytė
Šalis: Lietuva
Trukmė: 124 min
Visuomet buvau ta, kuri tikėjo lietuvišku kinu. Nepaisant skeptikų teiginių, jog lietuviškas kinas mirė ir yra palaidotas, atkakliai tikėjau, jog jis egzistuoja, tereikia šiek tiek palaukti ir pamatysime jį visu gražumu. Panašu, jog šiek tiek laikas jau atėjo, signalizuodamas apie tai, jog „Kolekcionierės“ sėkmė nebuvo atsitiktinė – Lietuvos kino padangėje vis ryškiau dega didelį potencialą turinčios režisierės Kristinos Buožytės žvaigždė.
Į antrąjį režisierės pilno metro filmą „Aurora“ ėjau lydima baimės. Filmą lydėjo nemaži lūkesčiai ir viltis išvysti kažką stebinančio, naujo, netikėto ir kokybiško. Bijojau nusivilti, pamatydama tik dar vieną liūdesiu ir egzistencinių problemų nagrinėjimu persmelktą lietuvišką filmą, pripildytą ilgesingo žvilgsnio į tolį, beprasmio stenėjimo ir medinės vaidybos, tačiau galiausiai teko pripažinti, jog gavau daugiau nei tikėjausi – prieš mano akis rutuliojosi ne tik pirmasis lietuviškas mokslinės fantastikos filmas, tačiau ir labai neblogai suregzta bei ganėtinai drąsi istorija.

Sėkmingas Kristinos Buožytės ir scenarijaus bendraautoriaus bei vizualinės filmo stilistikos vadovo Bruno Samperio duetas filmu „Aurora“ dar sykį įrodo esąs stiliaus, formos, atmosferos ir vizualikos meistrais. Psichodelinis, kartkartėmis siurrealistinis, ties mokslinės fantastikos, meilės dramos ir erotinio trilerio žanrais balansuojantis filmas įtraukia ir susiraizgo žiūrovo viduje. Asmeniškai man kiek daugiau negu 2 filmo peržiūros valandos prabėgo tarsi akimirka, o vizualiai svaiginanti „Aurora“ giliai įsikibo į mano atlapus, pareikalavusi laiko emociniam išėjimui iš filmo.

Vos prasidėjus filmui mane aplankė deja vu jausmas, o galvoje sukosi mintis „kažkur tai jau mačiau“. Kristinos Buožytės „Aurora“ itin (kartais net pernelyg) į Jameso Camerono „Įsikūnijimą“ panašus filmas. Paremti skirtingomis idėjomis, tačiau panašiu vaizdiniu jų išpildymu filmai turi nemažai panašumų, tačiau „Aurorą“ vadinti lietuviškuoju „Įsikūnijimu“ būtų pernelyg neteisinga tiek filmų biudžetų, tiek režisierių patirties ir skirtingų filmų tematikų atžvilgiais. Turinti sąsajų su Christopherio Nolano „Pradžia“ ir Briano Yuzna siaubo komedija „Society“, Kristinos Buožytės „Aurora“ atveria naują puslapį lietuviško kino istorijoje, ne tik atnešdama viltį žiūrovams, tačiau ir išdrįsusi imtis pirmojo šalies kino istorijoje fantastinio filmo, kuriame, atvirai kalbant, tos tikrosios fantastikos nebuvo daug.


Ypatingo šarmo ir žavesio filmui suteikė epizodiškai pasirodantis Šarūnas Bartas, kurio Persekiotojas filme sukuria intrigą, įtampą ir įkaitina atmosferą. Vyriškas ir grėsmingas, geležine laikysena apdovanotas Š. Bartas iš anapus ekrano spinduliuoja pasitikėjimą savimi ir, skendėdamas gilioje prietemoje, pasitikėdamas savimi, traukia cigaretę, sukurdamas įtampą vos vienu į žiūrovą mestu žvilgsniu.
Gyvybingas, pulsuojantis Peterio Van Poehlo sukurtas filmo garso takelis pinasi su kokybiškais garsais bei kartkartėmis sukelia tyčinį psichologinį spaudimą, garsų bei triukšmų gausa ir jų dažniais priverstinai panardinantis žiūrovą į filmą ar kadre matomą akimirką.

Nepaisant gausybės teigiamų filmo pusių, ilgi filmo kadrai ir scenos kartais pabosta ir ima erzinti, sukeldami mintis, jog vieną ar kitą sceną būtų buvę sutrumpinti kone dvigubai, o puikiai padaryti išorinio pasaulio garsai kertasi su ne itin puikiai girdimais aktorių tekstais.
Viena silpniausių filmo grandžių pasirodo esantys ir dialogai. Primityvūs, orientuoti ne į veikėjų tarpusavio santykius, jų vidinį pasaulį ir mokslinio tyrimo eigą, o apiberiantys žiūrovą tarsi mechaniškai išmoktais tekstais, pripildytais mokslinių terminų. Šis trūkumas ir mechaniškas teksto dėstymas ypatingai girdisi angliakalbiame tekste, sudarydamas įspūdį, jog aktoriams buvo svarbiau taisyklingai ir kuo greičiau išberti tekstą, nesigilinant į intonacinius dalykus bei jų įkūnijamų herojų juntamas emocijas.
Pliusų „Aurorai“ neprideda ir filmo reklaminė kampanija, kurios praktiškai taip ir nebuvo. Gausybę kino festivalių apkeliavęs filmas, pelnęs geriausio Europos fantastinio filmo vardą, parsivežęs ne vieną garbingą apdovanojimą, filmo platinimo teises įsigijus tokioms šalims kaip Švedija, JAV, Pietų Korėja, Japonija, Čekija ir Prancūzija, gimtinėje liko kone be reklamos. Prisiminus filmą „Tadas Blinda. Pradžia“ ir stulbinantį prodiuserio Žilvino Naujoko darbą, gana garsiai nuskambėjusią filmo „Zero II“ reklaminę kampaniją, apmaudu, jog praktiškai visais parametrais minėtuosius filmus lenkianti juosta turėjo tenkintis ypatingai pasyvia filmo reklamine kampanija, tad tikėtina, jog nepasieks didesnės dalies auditorijos, nors neabejotinai yra to vertas.