Picture
www.moteris.lt
Drama

Režisierius: Kristina Buožytė

Šalis: Lietuva

Trukmė: 124 min

Visuomet buvau ta, kuri tikėjo lietuvišku kinu. Nepaisant skeptikų teiginių, jog lietuviškas kinas mirė ir yra palaidotas, atkakliai tikėjau, jog jis egzistuoja, tereikia šiek tiek palaukti ir pamatysime jį visu gražumu. Panašu, jog šiek tiek laikas jau atėjo, signalizuodamas apie tai, jog „Kolekcionierės“ sėkmė nebuvo atsitiktinė – Lietuvos kino padangėje vis ryškiau dega didelį potencialą turinčios režisierės Kristinos Buožytės žvaigždė.

Į antrąjį režisierės pilno metro filmą „Aurora“ ėjau lydima baimės. Filmą lydėjo nemaži lūkesčiai ir viltis išvysti kažką stebinančio, naujo, netikėto ir kokybiško. Bijojau nusivilti, pamatydama tik dar vieną liūdesiu ir egzistencinių problemų nagrinėjimu persmelktą lietuvišką filmą, pripildytą ilgesingo žvilgsnio į tolį, beprasmio stenėjimo ir medinės vaidybos, tačiau galiausiai teko pripažinti, jog gavau daugiau nei tikėjausi – prieš mano akis rutuliojosi ne tik pirmasis lietuviškas mokslinės fantastikos filmas, tačiau ir labai neblogai suregzta bei ganėtinai drąsi istorija.

Picture
www.mask9.com
Pati režisierė pirmąjį savo ilgo metro filmą „Kolekcionierė“ vadina studentišku filmu; „Aurorą“ – žingsniu link profesionalumo. Naujasis K. Buožytės filmas iš tiesų stebina aukštai iškelta profesionalumo ir kokybės kartele, estetika bei detalumu, žavi ambicingu užmoju nagrinėti žmogaus minčių pasaulį ir priverčia nustebti išgirdus jo biudžetą. 1 175 000 eurų kainavęs filmas dienos šviesą išvydo atsidavusios, filmu ir jo idėja tikėjusios komandos bei žmonių geranoriškumo dėka. Kaip spaudos konferencijos metu teigė filmo prodiuserė Ieva Norvilienė, tokios tematikos filmai kainuoja mažiausiai šešiskart daugiau, tad kokybiškas filmas, sukurtas turint juokingai mažą pinigų sumą signalizuoja ir apie komandos profesionalumą, gebant mažiausiai ištekliais pasiekti maksimalius rezultatus.

Sėkmingas Kristinos Buožytės ir scenarijaus bendraautoriaus bei vizualinės filmo stilistikos vadovo Bruno Samperio duetas filmu „Aurora“ dar sykį įrodo esąs stiliaus, formos, atmosferos ir vizualikos meistrais. Psichodelinis, kartkartėmis siurrealistinis, ties mokslinės fantastikos, meilės dramos ir erotinio trilerio žanrais balansuojantis filmas įtraukia ir susiraizgo žiūrovo viduje. Asmeniškai man kiek daugiau negu 2 filmo peržiūros valandos prabėgo tarsi akimirka, o vizualiai svaiginanti „Aurora“ giliai įsikibo į mano atlapus, pareikalavusi laiko emociniam išėjimui iš filmo.

Picture
Mokslininkas Lukas (akt. Marius Jampolskis) dalyvauja moksliniame eksperimente, kurio tikslas – pasinerti į komoje esančio paciento pasąmonę ir užfiksuoti jo smegenų ląstelėse esančią informaciją. Tyrimo eigoje jaunas vyras panyra į komoje esančios pacientės Auroros (akt. Jurga Jutaitė) pasąmonę. Kaip paaiškėja, kelionė į Auroros minčių pasaulį ne tik pavyksta, tačiau ir įtraukia Luką į svaiginantį nuotykį, kurio metu nagrinėjamas kišimasis į kito žmogaus pasąmonę, bandymas ją paveikti, meilė, aistra, geismas, seksualinė žmogaus prigimtis, mokslinė etika, žmonių tarpusavio santykiai ir mirtis bei jos momentas. Režisierė klausia žiūrovo ar kūnas būtinas norint mylėti ir bendrauti? Kas yra meilė ir kaip ją veikia galvoje vykstančios cheminės reakcijos? Tuo tarpu kolegų perspėjimus ignoruojantis Lukas jau klaidžioja futuristinio Auroros namo koridoriais, o iš nekalto stebėtojo istorijos dalyviu virtęs vyras siekia dar daugiau – įsivežęs į objekto pasąmonę bet kokia kaina padaryti joje savavališkus pokyčius...

Vos prasidėjus filmui mane aplankė deja vu jausmas, o galvoje sukosi mintis „kažkur tai jau mačiau“. Kristinos Buožytės „Aurora“ itin (kartais net pernelyg) į Jameso Camerono „Įsikūnijimą“ panašus filmas. Paremti skirtingomis idėjomis, tačiau panašiu vaizdiniu jų išpildymu filmai turi nemažai panašumų, tačiau „Aurorą“ vadinti lietuviškuoju „Įsikūnijimu“ būtų pernelyg neteisinga tiek filmų biudžetų, tiek režisierių patirties ir skirtingų filmų tematikų atžvilgiais. Turinti sąsajų su Christopherio Nolano „Pradžia“ ir Briano Yuzna siaubo komedija „Society“, Kristinos Buožytės „Aurora“ atveria naują puslapį lietuviško kino istorijoje, ne tik atnešdama viltį žiūrovams, tačiau ir išdrįsusi imtis pirmojo šalies kino istorijoje fantastinio filmo, kuriame, atvirai kalbant, tos tikrosios fantastikos nebuvo daug.

Picture
Prieš juostos pasirodymą didžiajame ekrane žiniasklaida eskalavo vardan filmo ne tik plaukų netekusių aktorių, tačiau ir jų apsinuoginimo prieš kameras temą. Pamačius galutinį filmo rezultatą galima drąsiai teigti, jog pagrindinius vaidmenis atlikusių J. Jutaitės ir Mariaus Jampolskio sprendimai savo kūnus atiduoti į K. Buožytės rankas ir nusirengti prieš Felikso Abrukausko kamerą buvo teisingi ir prilygsta iššūkiui legendiniam lietuviškam konservatyvumui ir nuogo kūno baimei. Nepaisant kai kurių gana intymių kadrų tokias scenas galima būtų pavadinti subtiliais kadrais kiek tai leidžia ši sąvoka. Spalvų, šviesos ir šešėlių žaismas bei filmo tematika žiūrovui signalizuoja apie tai, jog toks režisūrinis sprendimas išrengti aktorius buvo kone būtinas, siekiant išreikšti filmo tematiką ir emocinę herojų būseną. Be to, net ir pačios atviriausios filmo scenos nė iš tolo nekvepia vulgarumu ir pigia erotika, verčiau skatindamos norą pavadinti jas erotiniu baletu, jeigu leisime egzistuoti tokiai sąvokai. Deja, ilgainiui iš pradžių nustebinę, žavėję ir patraukliais atrodę nuogi kūnai, sukėlę džiugesį apie lietuviškam konservatyvumui suduotą antausį ilgainiui įgrysta ir pabosta, priversdami norėti kažko įdomesnio ir emociškai gilesnio. Vietoj kelių tokio pobūdžio kadrų norėjosi išgirsti nors vieną gilų ir protingą pagrindinių veikėjų dialogą, kuriuo filmo kūrėjai, deja, nepasirūpino.

Picture
„Kolekcionierėje“ pademonstravusi kiną kine, „Auroroje“ režisierė stebi nerealią realybę, tokiu būdu demonstruodama savo filmų daugiasluoksniškumą ir polinkį giliau analizuoti situacijas. Daugiasluoksniai ir K. Buožytės filmo personažai, pasižymintys ypatingai plačia patiriamų emocijų skale. Viena tokių – Aurorą įkūnijanti Jurga Jutaitė, atliekanti tarsi jai sukurtą vaidmenį, filme tampanti pažeidžiama moterimi, jautria svajokle, ryžtinga mergina ir mylimąja, patiriančia baimę, išgąstį, emocinį skausmą, netektį, nusivylimą, laimę, seksualinį potraukį ir aibę kitų emocijų, kurias įkūnyti neprofesionaliai aktorei yra ypatingai sunku (su tokiomis užduotimis kartkartėmis nesusitvarko net ir profesionalai). Tad J. Jutaitę drąsiai galima būtų pavadinti kino savamoksle ir tiesiog talentinga mergina, apdovanota vidiniu pajautimu ką ir kaip reikėtų daryti, aktoriniais gebėjimais ir gausiu vidinių išteklių arsenalu. Tad tikiu, jog „Auroroje“ žiūrovui ji parodė toli gražu ne visus savo gabumus.

Ypatingo šarmo ir žavesio filmui suteikė epizodiškai pasirodantis Šarūnas Bartas, kurio Persekiotojas filme sukuria intrigą, įtampą ir įkaitina atmosferą. Vyriškas ir grėsmingas, geležine laikysena apdovanotas Š. Bartas iš anapus ekrano spinduliuoja pasitikėjimą savimi ir, skendėdamas gilioje prietemoje, pasitikėdamas savimi, traukia cigaretę, sukurdamas įtampą vos vienu į žiūrovą mestu žvilgsniu. 

Gyvybingas, pulsuojantis Peterio Van Poehlo sukurtas filmo garso takelis pinasi su kokybiškais garsais bei kartkartėmis sukelia tyčinį psichologinį spaudimą, garsų bei triukšmų gausa ir jų dažniais priverstinai panardinantis žiūrovą į filmą ar kadre matomą akimirką.

Picture
Atskiros pastraipos verti ir vizualiniai filmo efektai, prie kurių ranką pridėjo Lietuvos („Okta“), Latvijos („Cyberpunk“), Kanados („Alchemy24“), Suomijos („3-D Trix“) ir Prancūzijos („Planet Rouge“) įmonės. Kokybiška vizualika, puikūs specialieji efektai ir į akis nekrentantys momentai, jog viena ar kita scena sukurta pasinaudojant kompiuterinėmis technologijomis yra vienu didžiausių filmo pliusų. Deja, negebančiu užgožti kai kurių jo minusų.

Nepaisant gausybės teigiamų filmo pusių, ilgi filmo kadrai ir scenos kartais pabosta ir ima erzinti, sukeldami mintis, jog vieną ar kitą sceną būtų buvę sutrumpinti kone dvigubai, o puikiai padaryti išorinio pasaulio garsai kertasi su ne itin puikiai girdimais aktorių tekstais.

Viena silpniausių filmo grandžių pasirodo esantys ir dialogai. Primityvūs, orientuoti ne į veikėjų tarpusavio santykius, jų vidinį pasaulį ir mokslinio tyrimo eigą, o apiberiantys žiūrovą tarsi mechaniškai išmoktais tekstais, pripildytais mokslinių terminų. Šis trūkumas ir mechaniškas teksto dėstymas ypatingai girdisi angliakalbiame tekste, sudarydamas įspūdį, jog aktoriams buvo svarbiau taisyklingai ir kuo greičiau išberti tekstą, nesigilinant į intonacinius dalykus bei jų įkūnijamų herojų juntamas emocijas.

Pliusų „Aurorai“ neprideda ir filmo reklaminė kampanija, kurios praktiškai taip ir nebuvo. Gausybę kino festivalių apkeliavęs filmas, pelnęs geriausio Europos fantastinio filmo vardą, parsivežęs ne vieną garbingą apdovanojimą, filmo platinimo teises įsigijus tokioms šalims kaip Švedija, JAV, Pietų Korėja, Japonija, Čekija ir Prancūzija, gimtinėje liko kone be reklamos. Prisiminus filmą „Tadas Blinda. Pradžia“ ir stulbinantį prodiuserio Žilvino Naujoko darbą, gana garsiai nuskambėjusią filmo „Zero II“ reklaminę kampaniją, apmaudu, jog praktiškai visais parametrais minėtuosius filmus lenkianti juosta turėjo tenkintis ypatingai pasyvia filmo reklamine kampanija, tad tikėtina, jog nepasieks didesnės dalies auditorijos, nors neabejotinai yra to vertas.

Gediminas
6/1/2013 17:02:51

Kol kas geriausia šio filmo skaityta, puikiu stiliumi parašyta ir labai informatyvi, analitiška (kiek leidžia autorės žinios) recenzija. Prieštaravimų yra (prabėgo lyg viena akimirka vs. ilgos scenos pabosta), bet kai nėra nieko geriau...
Keista, kad Klaipėdą aplenks šis filmas. :/

Reply
6/1/2013 17:16:34

Ačiū, Gediminai :)

Iš tiesų tai tie ilgi kadrai erzino tik tuo momentu, visumoje filmas iš tiesų pralėkė tarsi viena akimirka, tad rašydama bandžiau prisiminti ką filmo peržiūroje jaučiau vienu ar kitu momentu.

Kas liečia Klaipėdą, labai gaila, jog pajūrio miestų filmas taip ir nepasieks, tačiau labai tikiuosi, jog kiek vėliau jį bus galima įsigyti DVD formatu.

Reply
Artas
7/1/2013 00:00:52

Geras filmas ziurova visada pasieks ir be reklamos.Labai grazi issami recenzija apie filma ir musu ateities rezisiere

Reply
LInas
7/1/2013 08:39:42

Na, ne visai sutinku su teiginiu apie "legendinę nuogo kūno baimę", kaip tik nuogo kūno lietuviškame kine nebijoma. Mainelytė dar kadų kadais nuoga plaukiojo lelijose... :))

O apie liūdesį ir ilgesingus žvilgsnius labai teisingai ir taikliai pastabėta.

Reply
7/1/2013 15:19:34

"Aurorą" vertinu tik šiuolaikinio lietuviško kino kontekste. Sovietinis kinas buvo įdomus, drąsus, dinamiškas, nagrinėjo aktualias visuomenei temas ir nebijojo liesti pačių įvairiausių temų. Deja, šiuolaikinis lietuviškas kinas sukaustytas įvairaus plauko baimių, depresijų, liūdesio ir temų, įdomių tik patiems kūrėjams. Žinoma, tai neliečia dokumentinio kino, kuris Lietuvoje turi ką parodyti.

Reply



Leave a Reply.


UA-35502470-1