Picture
www.delfi.lt
Dokumentika

Režisierius: Mindaugas Urbonavičius

Šalis: Lietuva

Trukmė: 62 min
 

Dokumentinį Mindaugo Urbonavičiaus filmą „Begalinis koridorius“ stebėjau išankstinėje juostos peržiūroje, vykusioje dar vasario pabaigoje. Susirinkus salėje, akomponuojant violančelininkams buvo atlikta filmą lydinčios dainos ištrauka, lydima šviesų šou. Dainos ištraukos demonstravimas nebuvo nei įspūdingu, nei įdomiu sprendimu, tačiau pereikime prie filmo ir jo pristatymo vakaro.

Tąsyk buvo džiugu matyti salėje susirinkusių tiek daug aukštas pareigas užimančių valstybės pareigūnų bei užsienio šalių svečių ir ambasadorių, neabejingų 1992-aisiais pasaulį sukrėtusiai Chodžaly miestelio tragedijai ir įsisiūbavusiam Armėnijos – Azerbaidžano konfliktui.

Picture
www.15min.lt
Prieš dvi dešimtis metų įvykusi kruvina tragedija paliko randą daugelio žmonių atmintyje, o filmo kūrėjai į skausmingo įvykio liudininke tapusią vietą sugrįžo praėjus kone dvidešimčiai metų. Apleista, sugriauta, tarsi atvira žaizda pulsuojanti vieta nušviečia šiandien čia gyvenančių žmonių kasdienybę. Tarsi karo pabėgėliai gyvenantys žmonės net ir praėjus daugeliui metų sunkiai renka žodžius, skendi skausme ir nesulaiko ašarų, prisimindami vieną kruviniausių XX amžiaus 10-ojo dešimtmečio įvykių, kuomet armėnų ir Sovietų Sąjungos kariuomenės pajėgos užpuolė ir sunaikino Chodžaly miestelį, išžudydami kelis šimtus nekaltų civilių gyventojų... Šio karinio konflikto pasekoje Azerbaidžanas neteko dalies savo teritorijų, kelių šimtų tūkstančių gyventojų, o šalies ir Armėnijos santykiai net ir šiandien pasirodo esą itin įtempti.

Juostos „Begalinis koridorius“ pasakotoju tapo žurnalistas ir keliautojas Ričardas Lapaitis, 1992-aisiais buvęs eiliniu turistu, netikėtai atsidūrusiu pačiame įvykių epicentre. Negalėdamas susitaikyti su matytais vaizdiniais vyras nusprendė pasauliui papasakoti matytą tragediją, nagrinėdamas ją lydinčius faktus ir įvykius, tad po kelerių metų ėmė gimti archyvine medžiaga ir amžininkų pasakojimais paremto filmo „Begalinis koridorius“ rėmai. Suomijos nacionalinės televizijos užsakymu kurtas filmas yra vienu iš tarptautinio projekto „Taikusis Kaukazas“ filmų, finansuojamu Jungtinės Karalystės fondų ir kurtu bendradarbiavus net dvylikos šalių atstovams.

Picture
www.kinopavasaris.lt
Prieš prasidedant filmui režisierius teigė, jog filmo kūrėjai nesiekė ieškoti kaltų, neteisė agresorių ir nesistengė sukelti gailesčio nukentėjusiems, tačiau jo žodžius kaip mat paneigė žurnalistas Ričardas Lapaitis pasipiktinęs tuo, jog kaltieji liko nenubausti, o atvykę į Lietuvą yra ne tik šiltai sutinkami, tačiau ir glėbesčiuojasi su aukščiausius valstybinius postus užimančiais šalies pareigūnais. Žurnalisto žodžius patvirtino ir netrukus prasidėjęs „Begalinis koridorius“, kuriame filmo kūrėjai, nepaisant garsiai diktuojamos savo pozicijos, tarsi bakstelėjo pirštu kaltiesiems į veidą, pateikdami gana vienpusį pasakojimą.

Filmo premjeroje dalyvavo ir garsi rusų karo žurnalistė Viktorija Ivleva, dokumentiniame filme aplankiusi prieš dvi dešimtis metų karštame Chodžaly konflikto taške sutikusi ir įamžinusi azerę Mehribah, tragedijos naktį pagimdžiusią kūdikį, ištiktą negailestingo likimo. Filme kalbinamas režisierius Georgijus Vanianas, Chodžaly tragedijoje tiesiogiai dalyvavęs armėnų karininkas ir baisiai nukankintu buvęs bei tik per plauką išgyvenęs azeras, tragedijos naktį tapęs našliu. Nepaisant net kelių pasakotojų, asmeniškai man filme pritrūko istorijos liudininkų, ją išgyvenusių žmonių, istorikų bei kitoje barikadų pusėje esančių žmonių pasakojimų, išsamesnio detalizavimo bei daugiau įvairiapusiškumo, kuomet pateikiama ne tik daugiau, tačiau ir įvairesnių pasakotojų prisiminimų.

Picture
www.kinopavasaris.lt
Žiūrint filmą neapleidžia laiko tėkmės pojūtis – sėdėdama kino salėje tiesiog fiziškai jutau į filmą sudėto darbo gausą, prie jo kūrimo prisidėjusių žmonių skaičių bei ilgus šiai istorijai atiduotus kūrėjų gyvenimo metus. Nepaisant įdirbio, galutinė filmo versija man pasirodė esanti gana dvilypė – filmas nėra informatyviu ir įvairiapusišku, tad žiūrovams, nesusipažinusiems su Chodžaly tragedija, filmo peržiūrai reikėtų pasikaustyti istorinėmis žiniomis, kadangi filme pateikia sąlyginai nedaug su šiuo konfliktu susijusių faktų. Žinoma, jų trūkumą bei filmo esmės nušvietimą lėmė ir vos 62 minučių trukmė, kuomet aprėpti ir glaustai pateikti istorinių faktų klodus tiesiog neįmanoma fiziškai.

Picture
www.delfi.lt
Visumoje „Begalinį koridorių“ esu nusiteikusi vertinti kiek skeptiškai. Ačiū filmo kūrėjams už tai, jog ryžosi pasauliui pasakoti apie vieną kruviniausių XX amžiaus 10-ojo dešimtmečio įvykių, tačiau, kaip ir visuomet, pradedant bet kokį darbą, reikėtų imtis ne tik gilesnės įvykių analizės, tačiau ir pasirūpinti tuo, jog nors viešai deklaruojami juostos kūrėjų teiginiai apie filmą sutaptų.

21/3/2014 15:53:07

ŽAIDIMAI ANT KAULŲ

Labai sudėtinga tema. Ją norėčiau skirti visoms pasaulinio sąmokslo, politinių intrigų nekaltoms aukoms, armėnų genocido - pirmo XX a. genocido - aukoms Osmanų imperijoje, žydų holokaustui, genocidui Sudano Darfūryje, Kambodžoje ir kitose šalyse. Tačiau būna ir taip, dėja, kad aukomis tampa ir savos vyriausybės piliečiai, ir 1992 metų vasario 25-26 nakties įvykis Chodžaly miestelyje yra tuometinės Azerbaidžano valdžios vykdomos politikos rezultatas.

Nuo Stepanakerto iki Chodžaly miestelio buvo penkiolika kilometrų. Jo strateginės paskirties pagrindas – oro uostas. Nuo 1980-ųjų metų pabaigos Azerbaidžano valdžia pradėjo realizuoti šios strateginės reikšmės gyvenvietės atžvilgiu demografinę politiką. Neskaitant Azerbaidžano piliečių iš kitų respublikos rajonų, čia buvo apgyvendinami ir turkai meschetinai. Kaip pasekmė - per 3 metus iki 1991 metų mišri Chodžaly azerbaidžaniečių-turkų tauta patrigubėjo ir sudarė virš 6000 žmonių.

Nuo 1991 metų rugsėjo gyvenamieji Stepanakerto kvartalai buvo beveik kasdien masiškai apšaudomi azerbaidžaniečių pajėgų naudojant artileriją ir modifikuotus raketų paleidimo įrenginius tokius kaip „Alazan“ ir „Kristal“. Jau nuo 1992 metų sausio prie naudojamos prieš taikius gyventojus ginkluotės prisidėjo sutelktos ugnies reaktyvinė sistema „Grad“, kuri yra pagerintas „Katiušos“ variantas. Stepanakerto kryptimi įrenginys buvo naudojamas ir prieš taikius gyventojus. Nenutrūkstamo apšaudymo pasekmėje buvo didelis pabėgelių skaičius, o taip pat milžiniški žemės ūkio nuostoliai Kalnų Karabache, ir pačioje sostinėje.

Prasidėjo badas. Karabachas buvo visiškai atskirtas nuo Armėnijos ir neturėjo su ja bendros sienos. Padėtis prastėjo ir dėl kuro transportui trūkumo, kadangi produktų prastatymas iš kitų miestelių į Stepanakertą buvo neįmanomas. Azerbaidžano milicijos ir karinės pajėgos praktiškai uždarė visus sausumos kelių arterijas. Tokiu būdu, vienintelė užblokuotų armėnų tautos viltis liko oro ryšys su Armėnija.

Chodžaly oro uosto kontrolės nustatymas ir buvo armėnų savisaugos pajėgų karinė-strateginė užduotis. Ir reikia atkreipti dėmesį, kad Chodžaly tuo metu jau garsėjo visai ne taikiu miesteliu, o Azerbaidžano OMONo irštva. Strateginė Chodžaly klausimo pusė sukoncentravo aplink save azerbaidžaniečių pajėgas, nes jeigu armėnų savisaugos pajėgos užgrobs oro uostą, tuo pat ir Chodžaly, tada armėnai praklos sau gyvenimo kelią. Ir tai yra normalu – arba mirti blokadoje, arba imti Chodžaly. Kitų variantų nėra.

Viso karo procese armėnai buvo aukomis, tuo labiau kad iš armėnų pusės karas buvo tėvyninės reikšmės. Tarptautinės pagalbos irgi nebuvo. Tai buvo asmeninio gyvenimo kainos klausimas. Būtent šia kaina buvo iškovota pergalė. Ar galima pavadinti genocidu skubotus karinius veiksmus miestelyje, kuris buvo priešo aktyvių karinių veiksmų „žaisdras“ ir ta vieta, nuo kurios priklauso viso Karabacho gyventojų gyvenimai, nes tai vienintelis gyvenimo kelias? Azerbaidžano interpretacijoje viskas įmanoma.

Dar prieš karinės operacijos pradžią Kalnų Karabacho savisaugos pajėgos 1992 metų vasario 25 d. ne vieną kartą perspėdavo atsakingus asmenis iš Azerbaidžano pusės apie rengiamą operaciją. Derybos vyko oficialiai, ne per pasiuntinius. T. y. tarp Kalnų Karabacho Respublikos Parlamento pirmininko Artūro Mkrtčano ir Azerbaidžano Respublikos vadovo Ajazo Mutalibovo. Tas faktas, kad armėnų pusė išanksto ir ne vieną kartą perspėdavo apie kontroliuojamojo Azerbaidžano karinėmis pajėgomis oro uosto šturmą ir suteikė gyventojams humanitarinį koridorių, veikiantį Ženevos konvencijomis nuo 1949 metų rugpjūčio 12 d., buvo pripažintas daugeliu politikų, rajonų vadovų ir žurnalistų.

Štai keletas pavyzdžių. Elmanas Mamed

Reply
21/3/2014 15:56:02

Štai keletas pavyzdžių. Elmanas Mamedovas tuometinis Chodžaly miestelio administracijos vadovas neslėpė, jog gyventojams buvo pranešta apie rengiamą strateginės svarbos objekto ataką:

„...Vasario 24 d. Agdame esančiai Azerbaidžano valdžiai per racijas visiems perdavė informaciją, kad pagal turimus duomenis, kuriuos suteikė suimtas armėnų kovotojas, armėnai Sumgaite žuvusiųjų garbei sunaikins Chodžaly ir kad operacija jau yra paruošta. Mes prašėme, kad atsiųstų mums sraigtasparnius ir išskraidintų moteris, vaikus. Bet jokių veiksmų nebuvo imtasi. Vasario 25 d. apie 20.30...

- Atsiprašau, vasario 25 d. Chodžaly kiek žmonių buvo?

- Vasario25 d. Chodžaly buvo mažiausiai 3000 žmonių. Kiti buvo anksčiau išvežti į padalinius, pagrinde vaikai, moterys, ligoniai, senyvi žmonės. O dalis gyventojų vyrų, kadaise perėję į Agdamo pusę, negalėjo grįžti dėl sraigtasparnių nebuvimo.

- Aišku, reiškia, jūs jau ankščiau pranešdavote apie armėnų paruošimus...

- Taip, aš pranešdavau, kad laukiamas puolimas, ir kad šią operaciją ilgai ruošdavo, ir kad tai buvo daroma Sumgaito įvykių garbei. Apie 20.30 vakaro iš 366 Stepanakerto pulko karinė technika, o būtent tokios mašinos kaip BMP, BTR, BDM ir net tankai pradėjo supti Chodžaly iš visų pusių.Tai tęsėsi dvi valandas. Užėmė savo pozicijas. Jie nesiartino ir stovėjo 1-2 kilometrų atstumu. Naktį maždaug 22.30, galbūt klystu apie keletą minučių, prasidėjo apšaudimas.

- Bet matant kai tie tankai, BTRai apsupa jus, kodėl jūs nepradėjote šaudyti į tuos tankus?

- Mes galėtumėme laimėti sau keletą valandų, kad išsigelbėti. Be to, manėme, kad nevyriška būtų palikti ir pabėgti iš Chodžaly, galvojome, kad galbūt, tai yra provokacija ir norima mus išgąsdinti. Bet kada prasidėjo apšaudimas, mes pajutome, kad mus sunaikins. Nes apšaudimas prasidėjo vienu metu iš visų patrankų. Žemė drebėjo. Neįmanoma buvo judėti.

Nežinau, kam reikalinga slėpti tiesą, kam naudinga slėpti realius įvykius, kurie vyksta. Kai mes išgirdome tą žinią... tą žinią, kur buvo kalbama, kad Chodžaly dėl armėnų išpuolio žuvo 2 žmonės ir armėnai gavo atkirtį ir buvo nustumti, ir Chodžaly šiuo metu ginamas iš mūsų pusės, tuo metu iš mūsų pusės jau žuvo apie 1000 žmonių, daugiau nei 300 buvo paimti į nelaisvę, daugiau nei 200 žmonių buvo sužeisti, žmonės žūdavo ir mes būdami Agdame klausėme šių naujienų. Klausant naujienų, stebėjomės, kas teikia tokią informaciją?

- O po to likę žmonės galėjo išeiti iš Chodžaly? Noriu suprasti, ar armėnai gali dabar naudotis šiuo oro uostu?

- Taip, oro uostas šiuo metu yra armėnų rankose, tiesa, lėktuvai dar neskraido, bet sraigtasparniai jau nusileidžia. Tai tikrai. Chodžaly buvo tokiu strateginiu tašku, kad jeigu mes galėtumėme išsaugoti Chodžaly, tai Karabacho neprarastumėme. Chodžaly buvo Karabacho nugaros smegenys, atramos taškas. Nes mes buvome tokioje vietoje kur buvo oro uostas, geležinkelis, automagistralė. Štai toks mažas Chodžaly su 6-7 tūkst. žmonių stovėjo ant kelio į Askeraną, Agdamą ir t. t.“

Azerbaidžano valstybės vadovas Mutalibovas irgi žinojo apie koridorių. Po savo pirmojo atsistatydinimo 1992 metų balandį interviu Čekijos žurnalistei Daniai Mazalovai jis prisipažino:

Ištrauka iš interviu buvusiojo Azerbaidžano prezidento Ajazo Mutalibovo čekų žurnalistei Daniai Mazalovai („Nepriklausomas laikraštis“(„Независимая Газета“), Maskva, Nr. 64, 1992-04-02)

„- Ką jūs galvojate apie įvykius Chodžaly, po kurių jūs pasitraukėte iš pareigų? Chodžaliečių lavonai buvo rasti netoli Agdamo. Kažkas iš pradži&

Reply
21/3/2014 15:56:17

Štai keletas pavyzdžių. Elmanas Mamedovas tuometinis Chodžaly miestelio administracijos vadovas neslėpė, jog gyventojams buvo pranešta apie rengiamą strateginės svarbos objekto ataką:

„...Vasario 24 d. Agdame esančiai Azerbaidžano valdžiai per racijas visiems perdavė informaciją, kad pagal turimus duomenis, kuriuos suteikė suimtas armėnų kovotojas, armėnai Sumgaite žuvusiųjų garbei sunaikins Chodžaly ir kad operacija jau yra paruošta. Mes prašėme, kad atsiųstų mums sraigtasparnius ir išskraidintų moteris, vaikus. Bet jokių veiksmų nebuvo imtasi. Vasario 25 d. apie 20.30...

- Atsiprašau, vasario 25 d. Chodžaly kiek žmonių buvo?

- Vasario25 d. Chodžaly buvo mažiausiai 3000 žmonių. Kiti buvo anksčiau išvežti į padalinius, pagrinde vaikai, moterys, ligoniai, senyvi žmonės. O dalis gyventojų vyrų, kadaise perėję į Agdamo pusę, negalėjo grįžti dėl sraigtasparnių nebuvimo.

- Aišku, reiškia, jūs jau ankščiau pranešdavote apie armėnų paruošimus...

- Taip, aš pranešdavau, kad laukiamas puolimas, ir kad šią operaciją ilgai ruošdavo, ir kad tai buvo daroma Sumgaito įvykių garbei. Apie 20.30 vakaro iš 366 Stepanakerto pulko karinė technika, o būtent tokios mašinos kaip BMP, BTR, BDM ir net tankai pradėjo supti Chodžaly iš visų pusių.Tai tęsėsi dvi valandas. Užėmė savo pozicijas. Jie nesiartino ir stovėjo 1-2 kilometrų atstumu. Naktį maždaug 22.30, galbūt klystu apie keletą minučių, prasidėjo apšaudimas.

- Bet matant kai tie tankai, BTRai apsupa jus, kodėl jūs nepradėjote šaudyti į tuos tankus?

- Mes galėtumėme laimėti sau keletą valandų, kad išsigelbėti. Be to, manėme, kad nevyriška būtų palikti ir pabėgti iš Chodžaly, galvojome, kad galbūt, tai yra provokacija ir norima mus išgąsdinti. Bet kada prasidėjo apšaudimas, mes pajutome, kad mus sunaikins. Nes apšaudimas prasidėjo vienu metu iš visų patrankų. Žemė drebėjo. Neįmanoma buvo judėti.

Nežinau, kam reikalinga slėpti tiesą, kam naudinga slėpti realius įvykius, kurie vyksta. Kai mes išgirdome tą žinią... tą žinią, kur buvo kalbama, kad Chodžaly dėl armėnų išpuolio žuvo 2 žmonės ir armėnai gavo atkirtį ir buvo nustumti, ir Chodžaly šiuo metu ginamas iš mūsų pusės, tuo metu iš mūsų pusės jau žuvo apie 1000 žmonių, daugiau nei 300 buvo paimti į nelaisvę, daugiau nei 200 žmonių buvo sužeisti, žmonės žūdavo ir mes būdami Agdame klausėme šių naujienų. Klausant naujienų, stebėjomės, kas teikia tokią informaciją?

- O po to likę žmonės galėjo išeiti iš Chodžaly? Noriu suprasti, ar armėnai gali dabar naudotis šiuo oro uostu?

- Taip, oro uostas šiuo metu yra armėnų rankose, tiesa, lėktuvai dar neskraido, bet sraigtasparniai jau nusileidžia. Tai tikrai. Chodžaly buvo tokiu strateginiu tašku, kad jeigu mes galėtumėme išsaugoti Chodžaly, tai Karabacho neprarastumėme. Chodžaly buvo Karabacho nugaros smegenys, atramos taškas. Nes mes buvome tokioje vietoje kur buvo oro uostas, geležinkelis, automagistralė. Štai toks mažas Chodžaly su 6-7 tūkst. žmonių stovėjo ant kelio į Askeraną, Agdamą ir t. t.“

Azerbaidžano valstybės vadovas Mutalibovas irgi žinojo apie koridorių. Po savo pirmojo atsistatydinimo 1992 metų balandį interviu Čekijos žurnalistei Daniai Mazalovai jis prisipažino:

Ištrauka iš interviu buvusiojo Azerbaidžano prezidento Ajazo Mutalibovo čekų žurnalistei Daniai Mazalovai („Nepriklausomas laikraštis“(„Независимая Газета“), Maskva, Nr. 64, 1992-04-02)

„- Ką jūs galvojate apie įvykius Chodžaly, po kurių jūs pasitraukėte iš pareigų? Chodžaliečių lavonai buvo rasti netoli Agdamo. Kažkas iš pradži&

Reply
21/3/2014 15:54:47

Štai keletas pavyzdžių. Elmanas Mamedovas tuometinis Chodžaly miestelio administracijos vadovas neslėpė, jog gyventojams buvo pranešta apie rengiamą strateginės svarbos objekto ataką:

„...Vasario 24 d. Agdame esančiai Azerbaidžano valdžiai per racijas visiems perdavė informaciją, kad pagal turimus duomenis, kuriuos suteikė suimtas armėnų kovotojas, armėnai Sumgaite žuvusiųjų garbei sunaikins Chodžaly ir kad operacija jau yra paruošta. Mes prašėme, kad atsiųstų mums sraigtasparnius ir išskraidintų moteris, vaikus. Bet jokių veiksmų nebuvo imtasi. Vasario 25 d. apie 20.30...

- Atsiprašau, vasario 25 d. Chodžaly kiek žmonių buvo?

- Vasario25 d. Chodžaly buvo mažiausiai 3000 žmonių. Kiti buvo anksčiau išvežti į padalinius, pagrinde vaikai, moterys, ligoniai, senyvi žmonės. O dalis gyventojų vyrų, kadaise perėję į Agdamo pusę, negalėjo grįžti dėl sraigtasparnių nebuvimo.

- Aišku, reiškia, jūs jau ankščiau pranešdavote apie armėnų paruošimus...

- Taip, aš pranešdavau, kad laukiamas puolimas, ir kad šią operaciją ilgai ruošdavo, ir kad tai buvo daroma Sumgaito įvykių garbei. Apie 20.30 vakaro iš 366 Stepanakerto pulko karinė technika, o būtent tokios mašinos kaip BMP, BTR, BDM ir net tankai pradėjo supti Chodžaly iš visų pusių.Tai tęsėsi dvi valandas. Užėmė savo pozicijas. Jie nesiartino ir stovėjo 1-2 kilometrų atstumu. Naktį maždaug 22.30, galbūt klystu apie keletą minučių, prasidėjo apšaudimas.

- Bet matant kai tie tankai, BTRai apsupa jus, kodėl jūs nepradėjote šaudyti į tuos tankus?

- Mes galėtumėme laimėti sau keletą valandų, kad išsigelbėti. Be to, manėme, kad nevyriška būtų palikti ir pabėgti iš Chodžaly, galvojome, kad galbūt, tai yra provokacija ir norima mus išgąsdinti. Bet kada prasidėjo apšaudimas, mes pajutome, kad mus sunaikins. Nes apšaudimas prasidėjo vienu metu iš visų patrankų. Žemė drebėjo. Neįmanoma buvo judėti.

Nežinau, kam reikalinga slėpti tiesą, kam naudinga slėpti realius įvykius, kurie vyksta. Kai mes išgirdome tą žinią... tą žinią, kur buvo kalbama, kad Chodžaly dėl armėnų išpuolio žuvo 2 žmonės ir armėnai gavo atkirtį ir buvo nustumti, ir Chodžaly šiuo metu ginamas iš mūsų pusės, tuo metu iš mūsų pusės jau žuvo apie 1000 žmonių, daugiau nei 300 buvo paimti į nelaisvę, daugiau nei 200 žmonių buvo sužeisti, žmonės žūdavo ir mes būdami Agdame klausėme šių naujienų. Klausant naujienų, stebėjomės, kas teikia tokią informaciją?

- O po to likę žmonės galėjo išeiti iš Chodžaly? Noriu suprasti, ar armėnai gali dabar naudotis šiuo oro uostu?

- Taip, oro uostas šiuo metu yra armėnų rankose, tiesa, lėktuvai dar neskraido, bet sraigtasparniai jau nusileidžia. Tai tikrai. Chodžaly buvo tokiu strateginiu tašku, kad jeigu mes galėtumėme išsaugoti Chodžaly, tai Karabacho neprarastumėme. Chodžaly buvo Karabacho nugaros smegenys, atramos taškas. Nes mes buvome tokioje vietoje kur buvo oro uostas, geležinkelis, automagistralė. Štai toks mažas Chodžaly su 6-7 tūkst. žmonių stovėjo ant kelio į Askeraną, Agdamą ir t. t.“

Azerbaidžano valstybės vadovas Mutalibovas irgi žinojo apie koridorių. Po savo pirmojo atsistatydinimo 1992 metų balandį interviu Čekijos žurnalistei Daniai Mazalovai jis prisipažino:

Ištrauka iš interviu buvusiojo Azerbaidžano prezidento Ajazo Mutalibovo čekų žurnalistei Daniai Mazalovai („Nepriklausomas laikraštis“(„Независимая Газета“), Maskva, Nr. 64, 1992-04-02)

„- Ką jūs galvojate apie įvykius Chodžaly, po kurių jūs pasitraukėte iš pareigų? Chodžaliečių lavonai buvo rasti netoli Agdamo. Kažkas iš pradži&

Reply
21/3/2014 15:55:10

Štai keletas pavyzdžių. Elmanas Mamedovas tuometinis Chodžaly miestelio administracijos vadovas neslėpė, jog gyventojams buvo pranešta apie rengiamą strateginės svarbos objekto ataką:

„...Vasario 24 d. Agdame esančiai Azerbaidžano valdžiai per racijas visiems perdavė informaciją, kad pagal turimus duomenis, kuriuos suteikė suimtas armėnų kovotojas, armėnai Sumgaite žuvusiųjų garbei sunaikins Chodžaly ir kad operacija jau yra paruošta. Mes prašėme, kad atsiųstų mums sraigtasparnius ir išskraidintų moteris, vaikus. Bet jokių veiksmų nebuvo imtasi. Vasario 25 d. apie 20.30...

- Atsiprašau, vasario 25 d. Chodžaly kiek žmonių buvo?

- Vasario25 d. Chodžaly buvo mažiausiai 3000 žmonių. Kiti buvo anksčiau išvežti į padalinius, pagrinde vaikai, moterys, ligoniai, senyvi žmonės. O dalis gyventojų vyrų, kadaise perėję į Agdamo pusę, negalėjo grįžti dėl sraigtasparnių nebuvimo.

- Aišku, reiškia, jūs jau ankščiau pranešdavote apie armėnų paruošimus...

- Taip, aš pranešdavau, kad laukiamas puolimas, ir kad šią operaciją ilgai ruošdavo, ir kad tai buvo daroma Sumgaito įvykių garbei. Apie 20.30 vakaro iš 366 Stepanakerto pulko karinė technika, o būtent tokios mašinos kaip BMP, BTR, BDM ir net tankai pradėjo supti Chodžaly iš visų pusių.Tai tęsėsi dvi valandas. Užėmė savo pozicijas. Jie nesiartino ir stovėjo 1-2 kilometrų atstumu. Naktį maždaug 22.30, galbūt klystu apie keletą minučių, prasidėjo apšaudimas.

- Bet matant kai tie tankai, BTRai apsupa jus, kodėl jūs nepradėjote šaudyti į tuos tankus?

- Mes galėtumėme laimėti sau keletą valandų, kad išsigelbėti. Be to, manėme, kad nevyriška būtų palikti ir pabėgti iš Chodžaly, galvojome, kad galbūt, tai yra provokacija ir norima mus išgąsdinti. Bet kada prasidėjo apšaudimas, mes pajutome, kad mus sunaikins. Nes apšaudimas prasidėjo vienu metu iš visų patrankų. Žemė drebėjo. Neįmanoma buvo judėti.

Nežinau, kam reikalinga slėpti tiesą, kam naudinga slėpti realius įvykius, kurie vyksta. Kai mes išgirdome tą žinią... tą žinią, kur buvo kalbama, kad Chodžaly dėl armėnų išpuolio žuvo 2 žmonės ir armėnai gavo atkirtį ir buvo nustumti, ir Chodžaly šiuo metu ginamas iš mūsų pusės, tuo metu iš mūsų pusės jau žuvo apie 1000 žmonių, daugiau nei 300 buvo paimti į nelaisvę, daugiau nei 200 žmonių buvo sužeisti, žmonės žūdavo ir mes būdami Agdame klausėme šių naujienų. Klausant naujienų, stebėjomės, kas teikia tokią informaciją?

- O po to likę žmonės galėjo išeiti iš Chodžaly? Noriu suprasti, ar armėnai gali dabar naudotis šiuo oro uostu?

- Taip, oro uostas šiuo metu yra armėnų rankose, tiesa, lėktuvai dar neskraido, bet sraigtasparniai jau nusileidžia. Tai tikrai. Chodžaly buvo tokiu strateginiu tašku, kad jeigu mes galėtumėme išsaugoti Chodžaly, tai Karabacho neprarastumėme. Chodžaly buvo Karabacho nugaros smegenys, atramos taškas. Nes mes buvome tokioje vietoje kur buvo oro uostas, geležinkelis, automagistralė. Štai toks mažas Chodžaly su 6-7 tūkst. žmonių stovėjo ant kelio į Askeraną, Agdamą ir t. t.“

Azerbaidžano valstybės vadovas Mutalibovas irgi žinojo apie koridorių. Po savo pirmojo atsistatydinimo 1992 metų balandį interviu Čekijos žurnalistei Daniai Mazalovai jis prisipažino:

Ištrauka iš interviu buvusiojo Azerbaidžano prezidento Ajazo Mutalibovo čekų žurnalistei Daniai Mazalovai („Nepriklausomas laikraštis“(„Независимая Газета“), Maskva, Nr. 64, 1992-04-02)

„- Ką jūs galvojate apie įvykius Chodžaly, po kurių jūs pasitraukėte iš pareigų? Chodžaliečių lavonai buvo rasti netoli Agdamo. Kažkas iš pradži&

Reply



Leave a Reply.


UA-35502470-1