Picture
www.lrytas.lt
Drama

Režisierius: Algimantas Puipa

Šalis: Lietuva

Trukmė: 180 min
 

Jurga Ivanauskaitė. Geniali rašytoja, savo knygų puslapiuose leidusi pirštų galiukais paliesti mums nepažįstamą Tibeto kultūrą, užuosti naujoves ir kojomis liesti kitą žemę. Tapusi savotiška režisieriaus Algimanto Puipos įkvėpėja, moteris kūrėjo filmuose atgimsta jau antrąjį kartą. „Miegančių drugelių tvirtovė“ sukurta J. Ivanauskaitės to paties pavadinimo romano motyvais ir yra tarsi dovana rašytojai, kurios 50-ąsias gimimo metines 2011-aisiais minėjo Lietuva.

Kurdamas filmo scenarijų režisierius juostoje išsaugojo J. Ivanauskaitės dvasią ir daugumą jos kūrinių kiaurai perveriančią ironiją, valiūkiškumą bei gebėjimą kasdienybės juodulius pavaizduoti per sarkazmo prizmę. A. Puipa nepamiršo ir žiupsnio vulgarumo, rašytojos knygose virstančiu juoktis verčiančiu reiškiniu.

Picture
www.balsas.lt
Būtent tokie ir filmo dialogai – aštrūs, kupini smeigtukų, gyvi ir tikri, iššaukiantys ne tik aštrias filmo herojų reakcijas, tačiau ir priverčiantys reaguoti salėje sėdinti žiūrovą. Kartais juokdamasis, dūsaudamas ar tiesiog šokiruotas žiūrovas iriasi per filmą, po truputį susipažindamas su pagrindiniais filmo herojais.

Bene svarbiausia jų – Monika, arba tiesiog Mona (akt. Janina Lapinskaitė). Ji – drąsi ir iššūkių nebijanti moteris, išgyvenanti nelaimingą santuoką. Kartu su vyru Linu (akt. Vytautas Balsys) riedėdami automobiliu ir švelniai pasikandžiodami, sutuoktiniai partrenkia stoties prostitutę Larisą. Būdama priešingybe savo vyro abejingumui, Monika išdrįsta aplankyti moterį ligoninėje ir tiesia jai pagalbos ranką. Tragiškas merginos likimas tampa katalizatoriumi yrančioje Monikos ir Lino santuokoje.

Picture
www.meedfilms.com
Tarsi nujausdama artėjančias gyvenimo permainas Monika bando užbėgti įvykiams už akių ir inicijuoti jas. Bandydama savo tuštuma ir liūdesiu kvepiantį gyvenimą pakreipti kita linkme, moteris susipažįsta su socialine darbuotoja ir pasisiūlo namuose priglausti tris iš Vokietijos deportuotas prostitutes - Kristiną (akt. Miglė Polikevičiūtė), Gitaną (akt. Giedrė Giedraitytė) ir Eglę (akt. Elzė Gudavičiūtė). Būtent ši spalvinga trijulė pagyvina kiek nuobodoką filmo pradžią, kuomet dirbtinai intonuojanti Janina Lapinskaitė pasakoja Miglei apie savo sapną ir taip pat neįtikinamai tęsia filmą.

Picture
www.15min.lt
Pagrindinė juostos ašis, apie kurią sukasi filmas toli gražu nėra A. Puipos žiūrovui pasakojama istorija. Tai – trys talentingos jaunosios kartos aktorės Giedrė Giedraitytė, Elzė Gudavičiūtė ir Miglė Polikevičiūtė, diriguojamos moterišką brandą ir seksualumą spinduliuojančia Janina Lapinskaite. Jų įkūnijamos Kristina, Gitana ir Eglė – trys iš gyvenimo dugno brendantys suluošinti drugeliai, kurie ne tik tampa Monos globotinėmis, tačiau ir atveria jai naujus suvokimo ir gyvenimo horizontus. Pastaroji merginoms tampa ramybės uostu ir švyturiu. Plaštake, slepiančiu jas po savo sparnais. Drugeliu, ant kurio sparnų užrašytos žinutės merginos negali perskaityti...

Picture
www.meedfilms.com
„Miegančių drugelių tvirtovės“ veiksmas neįtikinamai banalus, moters vidinio pasaulio slėpiniai paliesti gana paviršutiniškai, o pagrindinių herojų portretai ne itin įtaigūs ir kartkartėmis „plokšti“. Tai labiausiai juntama Lino ir Monikos santykiuose – jokios ugnies, aistros, konflikto ar dviejų stiprių asmenybių susidūrimo, o tik beviltiškas plaukimas pasroviui upe, vienam bandant matuotis visažinio kaukę, o kitam stengiantis pabėgti nuo skyrybų fakto, paneriant į labdaringą veiklą. Tačiau altruizmas Monai tėra priedanga. Tikroji merginų priėmimo į dvarą priežastis slypi jos vidinėje tuštumoje, skausme nesusilaukus vaikų ir praeityje, turinčioje santykį su merginų išgyventomis emocijomis. Tarsi paliktas šunelis Monika, padedama merginų, laižosi praeities žaizdas, bandydama atsikratyti vienišumo jausmo. Būtent merginos, kurioms ji ištiesė pagalbos ranką tampa žmonėmis, gaivinančiais tarsi Afrikos žemė džiūstančią Monos sielą.

Picture
www.balsas.lt
Filmo tempas – lėtas, jo nuotaika – slogiai niūri, primenanti rudenį už lango pliaupiantį lietų.  Tai patvirtina ne tik liūdnokas fortepijono klavišų skambesys, tačiau ir plika akimi matomas herojų skausmas, išreiškiamas ne šūksniais ar rėkimu, o paslėptas kenčiančiose jų akyse. Vidinį Monos nerimą ir širdgėlą išryškina ir jos vilkimi tamsių, žemiškų spalvų Ramunės Piekautaitės drabužiai.

Juostoje netrūksta žargono, necenzūruos ir tiek kalba, tiek vaizdais gana atvirų vaizdų. Deja, jaunųjų aktorių trio įkūnijamos prostitutės nebuvo jomis iki pat pabaigos. Akivaizdu, kad merginoms tiesiog nelimpa kai kurios frazės, grūste prigrūstos keiksmų ir svetimybių, tad kartkartėmis patikėti faktu, jog jos – seniausios pasaulio profesijos atstovės – pernelyg sunku. Režisierius kiek persistengė kurdamas jų portretus, tad Gitana kartkartėmis atrodo pernelyg stačiokiška, Kristina – neišpasakytai infantili ir naivi, o štai Elzės Gudavičiūtės įkūnijama Eglė iš merginų trijulės išsiskiria neįtikėtina organika, kurios dėka norisi tikėti jos pasakojama  istorija, justi jos skausmą ir kartu išgyventi vidinę merginos dramą.

Picture
www.meedfilms.com
Prieš jaunąsias didžiojo kino debiutantes itin nublanksta Vytautas Balsys, kartkartėmis primenantis apsimiegojusį žmogų, per jėgą atvilktą į filmavimo aikštelę ir tingintį vaidinti, per sukąstus dantis sakantį jam skirtą tekstą. Šalia tokio didelio ledkalnio, sugebėsiančio paskandinti ne tik „Titaniką“, dažnokai nublankdavo ir J. Lapinskaitės pastangos filmo kadruose įžiebti ugnies. Šalia V. Balso ir ji atrodo šaltoka, statiška, kaustoma nematomų baimių, pernelyg galvojanti kaip panaudoti savo kūną taip, kad kadras atrodytų išties puikiai ir pernelyg bijanti atsipalaiduoti.

Picture
www.balsas.lt
Filme netrūksta ženklų ir užuominų į tolimesnį veiksmą. Dviejų vairuotojų (A. Večerskis ir A. Storpirštis) mirtinai partrenktas katinas ir merginų pokalbiai apie nužudytas prostitutes tarsi užsimena apie gresiančią Kristinos mirtį. Akimirkai filme pasirodo ir vienintelė „legali“ Lietuvos prostitutė, plastinių operacijų rekordininkė Rūta Pranckūnaitė, tarsi įtvirtindama filmo tikrumą. Monikos mirties baimė ir suplyšusių pėdkelnių fobija nupiešia jos mirties rėmus. Tą atspindi ir filmo pradžioje regėtas Monikos sapnas, kuriame budistų vienuolis ją vadina trečiąja savo žmona, o balta suknele vilkinti jauna mergina, žaidžia raudonu kaspinu. Tai tarsi užmena mįslę apie gyvenimo trapumą ir priverčia į kaspiną pažvelgti kaip į gyvybės giją, kuri grasina bet kurią akimirką nutrūkti.

Picture
www.15min.lt
Nepaisant kiek bauginančių merginų tarpusavio pokalbių, džiugu, jog režisierius nesiėmė moralizuotojo vaidmens ir nebandė išgąsdinti žiūrovo šiurpiomis Kristinos, Gitanos ir Eglės gyvenimo istorijomis. Vyras pažvelgė giliau, bandydamas suvokti moters sielos transformaciją jai prekiaujant savo kūnu. Rolando Maskoliūno nepailstančiu moterų tyrinėtoju pavadintas režisierius gilinasi į moters psichologiją ir tai kampa kone vizitine Algimanto Puipos kortele.


Picture
www.alfa.lt
Skiriamuoju vyro ženklu tampa ir tai, jog savo kūryboje režisierius pasitelkia lietuvių literatūrą ir tautosaką. Lietuvių liaudies išmintis byloja – „Jei sode kukuoja gegutė linksmai, net pasikvatodama, lauk mirties“. Būtent rudenį sode girdimas kukavimas ryškiaspalvį ir optimistišką filmo kadrą nuspalvina tamsiomis spalvomis, įspėdamas žiūrovą, jog nuo šios akimirkos viskas eis tik blogyn.  Dar viena filme girdima frazė, jog paskutinis iš laidotuvių išeinantis žmogus taps kitu mirusiuoju, ne tik aliuzija į liaudies išmintį, tačiau rodyklė į būsimus juostos įvykius.

Picture
www.meedfilms.com
Neakivaizdžiai filmas niekina pop kultūrą, blizgančius žurnalų viršelius, spaudos brukamas tiesas ir tai, ką visuomenė šiuo metu laiko madingais reiškiniais. Jis kalba apie žmones, kuriems negailima kritikos strėlių, kurių prisibijoma ir kurie dažnai lieka engiami, nesuprasti ir apdrėbti purvu. Prostitutės, asocialūs asmenys, apatiška aukštuomenė, savižudžiai, paliktos moterys, meniškos sielos, infantilios merginos – tai A. Puipos filmo veikėjai.

Picture
Nepaisant to, vienareikšmiškai pasakyti apie ką filmas yra gana sunku. Čia pinasi vyro paliktos moters gyvenimo drama, paliečiama pomirtinio gyvenimo tema, kalbama apie migraciją, gyvenimą lydinčius atsitiktinumus, prostituciją ir trijų jaunų merginų gyvenimo pakilimus ir nuopuolius bei nagrinėjami moterų sielos užkaboriai.

Puikus operatoriaus darbas, muzika, pagirtinas filmo montažas ir J. Ivanauskaitės romano ekranizavimas nesugeba užgožti filme matomų trūkumų. Algimantas Puipa savo kūriniu nesuteikia peno apmąstymams. Žiūrovo viduje jis nepalieka neramaus smalsučio, norinčio galvoti ir kalbėti apie filmą, nagrinėti jį ir ilgai nešiotis savyje.

Nepaisant įdomiai komponuoto filmo veiksmo ir nuojautos, jog artėja kulminacija, žiūrovas paliekamas tarsi pauostęs pyragą, bet negavęs jo atsikąsti. Padrika, išbarstyta filmo pabaiga nepriverčia pajusti nirvanos ir išgyventi iš anapus ekrano atsiritančių emocijų.


KeyKey
15/3/2012 08:42:51

Jooo... šį kartą perspaudei su metaforomis kaip reikiant :)

"Būtent merginos, kurioms ji ištiesė pagalbos ranką tampa žmonėmis, gaivinančiais tarsi Afrikos žemė džiūstančią Monos sielą."
Kas gaivina Afrikos žemę? Tampa žmonėmis, kurie tarsi Afrikos žemė? WTF!? :D


Svarbiausia, kad laimėjai! Sveikinu!

Reply
15/3/2012 13:43:28

Na, tos metaforos tai grynai mano stilius, įaugęs giliai į kraują, o iš dainos žodžius juk sunku išmesti :) Kaip matau, ateityje reikia mažinti jų apsukas.

Ačiū :)

Reply



Leave a Reply.


UA-35502470-1