Picture
Šią savaitę Vilniaus mieste buvo pastebėtas kaip tikras turistas smalsaujantis ir su žmonėmis bendraujantis popiežius. Dabar jau galime atksleisti, jog tai – garsaus italų režisieriaus Nanni Moretti komiškos dramos„Turime popiežių!” pristatymo dalis. Filmo išankstinės peržiūros kino teatre „Pasaka” – gruodžio 25, 26 dienomis, premjera – gruodžio 30 d.

Filmas, kuriame vaizduojamas popiežius, lankantis psichoanalizės seansus, tapo vienu iš šių metų Kanų kino festivalio favoritu, tačiau supriešino Italijos katalikus.

Tragikomiškame filme matome tai, ko joks mirtingasis, išskyrus konklavą, nemato, – tai, kas iš tikrųjų vyksta Siksto koplyčioje. Ten pasaulio kardinolai balsuoja vienas už kitą. Ir meldžiasi: „Dieve, tik ne mane…“.

Filme yra juoką keliančių scenų, tačiau jose išlaikomas pagarbus tonas ir jomis neužsižaidžiama. Centrine figūra čia pasirinktas popiežius, kurį vaidina 84 metų garsus prancūzų aktorius Michel Piccoli. Ne kartą geriausio aktoriaus titulą pelnęs M. Piccoli kuria įsimintiną ir jautrų “ganytojo” vaidmenį, persmelkiantį suvokimu, jog popiežius – irgi žmogus.

Filme sumaišyti komedija ir drama, realistinis tonas ir groteskas. Popiežius pabėga iš Vatikano ir klaidžioja po miestą, patekdamas į situacijas, kurių ilgą laiką nepatyrė ir atsidurdamas tarp žmonių, kuriuos jis turėtų „vesti”. Jo klajonės po Romą incognito verčia kelti tam tikrus klausimus. Tuo tarpu Vatikane „įkalintas” psichoanalitikas (ateistas), pradžioje sutrikęs, galiausiai pasijunta beveik laisvai.

Pasak režisieriaus, „Turime popiežių!”- sukurta istorija: „Tai mano filmas apie mano Vatikaną, mano konklavą, mano kardinolus. Aš pateikiau savą Vatikano pasaulio versiją. Bet manau, kad filmo temos ir protagonisto kančia gali paveikti ir žmones, kurie toli gražu nesusiję su mano rodomais asmenimis. Savo filmuose esu pašiepęs kairiuosius, juokiausi iš tėvų ir vaikų santykių, filme „Brangus dienorašti” (“Caro Diario”) aš netgi pasišaipiau iš vėžio, kuriuo pats sirgau. Todėl manau, kad pasijuokti iš psichoanalitikų taip pat yra sąžininga”, - sako N. Moretti.

Nanni Moretti (g. 1953, Brunikoje, Italijoje) – italų kino režisierius, scenaristas, aktorius, prodiuseris, kino teatro Romoje savininkas, vienas žymiausių savo kartos kinematografininkų. N. Moretti niekur nestudijavo kino, nėra dirbęs režisieriaus asistentu. Į kiną atėjo, kurdamas mėgėjiškus filmus su Super 8 mm kamera. 1976 m. debiutavo pilno metražo komedija „Aš esu valdingas“. Svarbiausi N. Moretti filmai: „Ecce bombo“ (1978), „Auksiniai sapnai“ (1981, Venecijos festivalio prizas), „Bianca“ (1983), „Mišios baigtos“ (1985, Berlyno festivalio prizas), „Brangus dienorašti“ (1993, Kanų festivalio prizas už režisūrą), „Sūnaus kamabarys“ (2001, Kanų festivalio „Auksinė palmės šakelė“), „Kaimanas“ (2006) ir kt. N. Moretti dažnai pats vaidina savo filmuose – nervingus, neryžtingus personažus, apimtus baimių ir įkyrių minčių. „Mano filmų personažai gyvena tarsi akvariume“, – sako kino kūrėjas. Jo režisūriniam braižui būdingas egocentrizmas, mėgėjiško kino patirties atgarsiai, ironija, komizmas siejamas su Charles'o Chaplino, Busterio Keatono, Woody Alleno filmų tradicijomis. N. Moretti aktyviai dalyvauja šalies politiniame gyvenime, palaiko kairiąsias jėgas.



Leave a Reply.

    Apie mus

    www.kinokadras.lt

    Geras kinas, įdomūs faktai, kino aprašai ir pasiūlymai ką žiūrėti kai norisi kažko ypatingo

    Laukiu Jūsų pasiūlymų, komentarų ir pastabų adresu info@kinokadras.lt

    Kategorijos
    Reklamos klausimais kreipkitės info@kinokadras.lt

UA-35502470-1