Picture
Rugsėjo 15- 21 d. Vilniuje, „Multikino“, „Skalvijos“ kino centre ir kino teatre „Pasaka“, rugsėjo 30 - spalio 2 d. Panevėžio „Garso“ kino teatre vyks vienuoliktoji Lenkų kino savaitė, kurią rengia Lenkijos institutas Vilniuje. Programoje - keturiolika paskutiniais metais Lenkijoje sukurtų filmų, sulaukusių didelio dėmesio ir šalyje, ir už jos ribų. Programa įvairi ir autorių, ir žanrų požiūriu, ji atskleidžia nuolat puoselėjamą nacionalinės lenkų kinematografijos savitumą, tradicijas ir originalius eksperimentus.

Lechas J. Majewskis - renesansiška asmenybė: poetas, dailininkas, originalių instaliacijų autorius, kino ir operos režisierius, kūręs filmus įvairiuose žemynuose. Naujausias jo kūrinys „Malūnas ir kryžius“ („Młyn i krzyż“, Lenkija, Švedija, 2010) tarsi nutrina vaizduojamojo meno ir kino ribas, filmas buvo rodomas ne tik prestižiniuose festivaliuose (premjera įvyko Sandanse, JAV), bet taip pat Venecijos meno bienalėje ir Luvre. Pasitelkęs naujausias technologijas, Majewskis perkelia žiūrovus ne tik į XVI a. ispanų okupuotą Flandriją, išgyvenančią vieną dramatiškiausių politinio ir religinio persekiojimo periodų, bet pirmiausia į Pieterio Breugelio paveikslą „Kelias į Kalvariją“. Atsidūrę paveikslo viduje, sužinome ir jo sukūrimo istoriją. Filme atgyja šimtai paveikslo personažų. Jų istorijos susipina su Kristaus kančios motyvu. Majewskis iki menkiausių detalių atskleidė paveikslo sukūrimo laiką (kostiumų dailininkė Dorota Roqueplo atkūrė ne tik senus audinius, bet ir specifiškas to laikotarpio jų spalvas), bet kartu režisierius liko ištikimas Breugelio kūrybos idėjai, kurią jis formuluoja taip: „Bruegelio kūriniuose kasdienybė užgožia mitinius įvykius. Kasdienybė mums visada yra svarbesnė, ji mus suryja, todėl ir nepamatome šalia vykstančių mitų. Breugelis apnuogina dabarties akimirkos bejėgiškumą.“ Dar vienas „Malūno ir kryžiaus“ privalumas - tiesiog žiūrovų akyse gimstanti kino magija, kai realistiškos kasdienybės ar peizažo detalės virsta simboliškais vaizdais. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė pasaulinio kino žvaigždės Rutgeris Haueris, Michaelas Yorkas ir Charlotte Rampling.

Panašiu sugebėjimu atskleisti tikrovės magiją visada garsėjo ir Janas Jakubas Kolskis, ne vieną dešimtmetį lenkų kine puoselėjantis magiškojo, poetinio realizmo stilių („Jančio vandenis“, „Grojantis lėkštėmis“, „Jasminum“). Naujausiame režisieriaus filme „Venecija“ („Wenecja“, 2010) pasakojama dešimtmečio berniuko akimis pamatyta Antrojo pasaulinio karo istorija. Per atostogas norėjęs pagaliau aplankyti svajonių miestą, 1939-ųjų vasarą Marekas atsiduria ties Lenkijos siena, mitiniuose Pakraščiuose, sename dvare, kurį didvyriškai bando išsaugoti jo teta Veronika. Čia suranda užuovėją šeimos moterys (jas suvaidino populiarios lenkų aktorės Magdalena Cielecka, Grażyna Błęcka-Kolska, Teresa Budzisz-Krzyżanowska, Agnieszka Grochowska) ir jų vaikai. Tačiau didieji įvykiai - pralaimėjimas kare, vokiečių okupacija, žydų sunaikinimas, kolaboravimas, pasipriešinimas neaplenkia ir dvaro. Neaplenkia ir šeimos dramos, neišsipildžiusios meilės istorijos. Vienintelė dvaro gyventojų paguoda tampa rūsyje ištryškęs mineralinio vandens šaltinis, kuriame Marekas (Marcinas Walewskis pernai Gdynės kino festivalyje apdovanotas už geriausią aktoriaus debiutą) sukuria savąją Veneciją - vietą, kur skamba Chopino muzika ir dalijamasi slapčiausiomis svajonėmis. Tačiau karas spartina brendimą, vaikai visko mokosi greičiau, net ir uždraustų malonumų. Włodzimierzo Odojewskio apsakymo motyvais sukurta „Venecija“ - ir apie vaiko vaizduotės kuriamus stebuklus, ir apie tai, kaip tą stebuklingą pasaulį sunaikina prievarta.

Dar vienas filmas apie brendimą - vyresniosios kartos lenkų režisieriaus Januszo Majewskio „Egzaminas. 1947“ („Mała matura. 1947“, 2010). Jo herojus Liudvikas - iš tų, kurie buvo vadinami repatriantais. Kartu su tėvais iš gimtojo Lvovo jis persikėlė į Krokuvą, kurią pažįsta tik iš vaizdų pašto ženkluose. Panašias istorijas apie pirmuosius draugystės išbandymus, seksualinius nuotykius istorinių epochų lūžių fone lenkų kinas pasakojo ne kartą. Viena naujesnių - Jaceko Borcucho „Viskas, ką myliu“ pernai pasiekė ir Lietuvos žiūrovus. Majewskis bando atkurti savo jaunystės laikus, nostalgiškai prisimena keistuolius gimnazijos mokytojus ir draugus. Patriotizmo dvasia išauklėto Liudviko brendimą pagreitina vis labiau šalyje įsigalinti totalitarizmo, stalinizmo, liaudies priešų paieškų atmosfera.

Iš pirmo žvilgsnio Felikso Falko filmas „Joana“ („Joanna“, 2010) gali pasirodyti dar vienas pasakojimas apie lenkus, karo metais gelbėjusius žydų vaikus, bet režisierius atskleidžia ir universalius Holokausto tragedijos aspektus - tradicinių krikščioniškų vertybių žlugimą, konkretaus pasirinkimo kainą. Karas sugriovė filmo herojės Joanos (nuostabus Urszulos Grabowskos vaidmuo) gyvenimą - jos vyras dingo, inteligentiška moteris priversta verstis atsitiktiniais valytojos, padavėjos darbais. Joana priglaudžia be motinos likusią Ružą. Netikėtas, spontaniškas poelgis netrukus tampa Joanos gyvenimo prasme, mergaitė dovanoja meilę ir prisirišimą, kurio taip stinga vienišai moteriai. Bet Joana negali jaustis saugi. Grėsmė iškyla po vokiečių apsilankymo jos bute - kažkas įskundė, kad ji slepia žydų vaiką. Gelbėdama Ružą, Joana atsiduoda vokiečių karininkui. Tačiau situacija tampa tik tragiškesnė - pogrindis Joaną apkaltina kolaboravimu, jos išsižada net artimieji. Moteris lieka viena su savo neviltimi, išduota ir pasmerkta. Kameriškas, puikiai suvaidintas ir operatoriaus Piotro Śliskowskio meistriškai nufilmuotas, psichologiškai tikslus filmas rodo, kaip neviltis apnuogina slapčiausius herojės sielos kampelius, priverčia susimąstyti apie žmogiškumo vertę.

Kitą įsimintiną moters portretą piešia Jano Kidawos-Błońskio filmas „Roželė“ („Różyczka“, 2010), dar prieš pasirodant ekrane sukėlęs dideles kontroversijas, mat filmo siužetas priminė žinomo rašytojo gyvenimo aplinkybes. Tai - ir aistringos meilės istorija, ir pasakojimas apie totalitarinės visuomenės moralines dilemas. Veiksmas nukelia į 7-ojo dešimtmečio Lenkiją, savotiška šalies istorijos cezūra tapusių 1968-ųjų išvakares. Saugumas nori rasti intelektualą, kurio tekstus skelbia „Laisvoji Europa“. Įtarimą kelia žinomas rašytojas ir dėstytojas Janušas. Saugumo karininkas Romanas įkalba savo meilužę Kamilę, kuri universitete dirba sekretore, šnipinėti pagyvenusį, bet moterų kerams neabejingą rašytoją. Mergina tampa informatore „Rožele“ ir užmezga romaną su rašytoju. Bet romanas perauga į aistringą meilę, o rašytojas pasiūlo Roželei ranką ir širdį. Mergina sutinka. Tapusi intelektualo žmona, ji ir toliau rašo saugumui išsamias ataskaitas apie vyro darbą ir jo aplinką. Iš pirmo žvilgsnio banalų meilės trikampį tragišku paverčia totalitarinės valstybės kasdienybė. Rašytojo įtarimų, Kamilės dvejonių, Romano pavydo fonas - stiprėjanti antisemitinė kampanija. 1968-ųjų kovo įvykiai tampa filme pasakojamos istorijos katalizatoriumi, nes saugumietis staiga taip pat atsiduria tarp persekiojamųjų. Romaną suvaidinęs Robertas Więckiewiczius sukūrė filme sudėtingą ir savaip tragišką personažą, jo vidinė drama kartais net užgožia Andrzejaus Seweryno ir Malgorzatos Boczarskos subtiliai suvaidintą Roželės ir rašytojo aistros istoriją.

Dramatiški 7-asis ir 8-asis Lenkijos dešimtmečiai pastaraisiais metais lenkų kine prisimenami nuolat. Antonio Krauze‘s filmas „Juodasis ketvirtadienis. Janekas Višnevskis krito“ („Czarny czwartek. Janek Wiśniewski padł“, 2011) - tai bandymas dokumentiškai tiksliai rekonstruoti 1970 m. gruodžio 17 dienos įvykius Gdynėje, kai buvo žiauriai numalšintos uosto darbininkų demonstracijos, protestuojančios prieš maisto prekių kainų pakėlimą. Tada Gdynėje žuvo 18 žmonių, keli šimtai buvo sužeisti. Režisierius atsisakė panašiems, ypač holivudiniams, pasakojimams būdingo patoso ir daugiažodžiavimo. Jam pavyko sujungti jaudinančius paprastos šeimos ir lemtingus didžiosios istorijos įvykius. Jų tragizmą atskleidžia tiksliai atkurta vienos iš aukų - uosto darbininko Brunono Drywos žūties istorija. Tai, kad filmo herojus - kuklus žmogus, kurį atsitiktinai pakirto kulka, tik paryškina pasakojimo autentiškumą. Didžiulį įspūdį palieka tiksliai atkurtos ir meistriškai Jaceko Petryckio nufilmuotos demonstracijų ir jų numalšinimo scenos, primenančios atgijusius archyvinius (kurie, beje, taip pat įmontuoti į filmą) kadrus. Tarsi pats dalyvautumei tose žudynėse. Tikruoju paprastų žmonių solidarumu dvelkia sukrečiančios naktinių nužudytųjų laidotuvių scenos.

Apie paprastų žmonių solidarumą prabyla ir Roberto Glińskio filmas „Benekas“ („Benek“, Lenkija, Austrija, 2007). Filmo herojus - 29-erių metų Silezijos kalnakasys priverstas viską pradėti iš naujo - transformacijos metais anglies kasyklos masiškai uždarinėjamos, bet išeitinės pašalpos turi padėti viską pradėti iš naujo. Vienišius Benekas bando ir šį, ir tą, bet pirmiausia jis nusprendžia gyventi savarankiškai - be motinos patarimų ir brolio šeimos. Tačiau tai jo neapsaugo nuo laukinio kapitalizmo pinklių. Bedarbis Benekas ritasi vis žemyn, kai nuo žlugimo jį sulaiko meilė ir tokių pat nelaimėlių solidarumas bei pagarba darbui. Ne vieną dešimtmetį Silezija ir jos kalnakasiai lenkų kine buvo rodomi kaip skurdo, degradacijos, nelaimių teritorija. Filme „Sveika, Tereska“ sėkmingai išbandęs paradokumentinį stilių, režisierius pabandė jį pritaikyti ir šiam labiau į socialinę komediją linkstančiam pasakojimui apie laimingą naivuolį.

Socialinės komedijos žanrui artimos ir Annos Kazejak „Sparnuotos kiaulės“ („Skrzydlate świnie“, 2010). Filmas perkels į šiuolaikinės Lenkijos provinciją. Populiaraus jaunosios kartos aktoriaus Paweło Małaszyńskio suvaidintas Oskaras yra futbolo sirgalius. Šį pašaukimą jis paveldėjo iš tėvo, ir, matyt, sėkmingai perduos sūnui, kurio laukiasi jo mergina. Provincijos gyvenimas nykus, futbolas jį praskaidrina ne tik Oskarui. Bet iš turtuolio, įsigijusio rinktinę, gavęs pasiūlymą tapti sirgaliu profesionalu, vaikinas bene pirmą kartą bus priverstas rimtai susimąstyti apie tai, kas jam iš tikrųjų svarbu. Komiškų ir dramatiškų atsitikimų seka jį pagaliau privers subręsti.

Debiutinis Paweło Salos filmas - psichologinė drama „Katinų Motina Teresė“ („Matka Teresa od kotów“, 2010) remiasi autentišku, žiniasklaidos plačiai aptarinėtu įvykiu, kai sūnūs nužudė motiną. Režisierius apverčia įvykių chronologiją - pradžioje žudikai suiimami ir laikrodis ima suktis atgal. Filmas prisodrintas kasdienybės mikro įvykių, atpažįstamų situacijų, žvilgsnių, gestų, reakcijų, kurie dar labiau paryškins tai, kas dažnai pavadinama blogio banalumu. Broliai Arturas ir Marcinas užaugo ne patologiškoje šeimoje, gal tik nuolat pervargusi, bet geros širdies motina ar karo misijose užsibuvęs tėvas jiems skyrė per mažai dėmesio. Tačiau Salos tikslas - ne atskleisti sociologines ar psichologines žmogžudystės šaknis, bet parodyti, kaip banalioje kasdienybėje skleidžiasi blogis, kurį iš pradžių galima net pateisinti sūnų brendimo problemomis ar transformaciją pergyvenančios visuomenės sunkumais. Bet dvidešimtmetis Mateuszo Kościuszkiewicziaus („Viskas, ką myliu“) personažas savo daromu blogiu sugeba užkrėsti jaunesnįjį brolį, užnuodyti namus. Todėl filmas tampa savotiška blogio studija, jo realumo įrodymu.

10-ajame dešimtmetyje režisierius Maciejus Ślesickis išgarsėjo komerciškai sėkmingais filmais „Tėtis“ ir „Sara“, kuriuose pagrindinius vaidmenis kūrė ryškiausia to meto lenkų kino žvaigždė Bogusławas Linda. Jis vaidina ir naujausiame režisieriaus filme „Trys minutės. 21:57“ („Trzy minuty. 21:57“, 2010). Šįkart Lindos herojus - paralyžiuotas dailininkas, kurį išgelbėti gali tik stebuklas. Keturių filmo novelių personažus režisierius ne tik susieja netikėtais siužeto vingiais, bet ir rodo Lenkijai svarbiu istoriniu momentu, kai baigiasi žemiškoji popiežiaus Jono Pauliaus II kelionė. Visi filmo herojai išgyvena dramas: alkoholizmo iškankintas žinomas kino režisierius (Krzysztof Stroiński) sutinka savo gyvenimo moterį (Agnieszka Grochowska), bet ši turi išvykti į seniai lauktą doktorantūrą JAV; gyvenimo išlepintą dailininką sužeidžia nusikaltėlis; vienišą sūnų auginantį vyrą (Paweł Królikowski) persekioja buvusios žmonos užsiundytas antstolis ir kaimynai; ketvirtasis personažas už patirtą neteisybę desperatiškai keršija visam pasauliui. Tas filmo pasaulis, kurį režisierius pateikia kaip simbolišką šių dienų Lenkijos atvaizdą, persmelktas tamsos ir nebaudžiamo blogio. Tačiau Ślesickis bando atrasti jame šviesos spindulį - tikėjimą, meilę, viltį, pakeisiančius filmo herojų likimus.

Jaunas režisierius Marekas Lechkis filme „Erratum“ (2010) netirština spalvų ir pasakoja istoriją apie trisdešimtmetį, kuris nori ištaisyti praeities klaidas. Viršininko paprašytas parvaryti naują automobilį iš gimtojo miesto, Michalas netikėtai yra priverstas jame likti ilgiau. Jis padarė avariją ir dabar turi laukti, kol pataisys mašiną. Situaciją pagilina tai, kad Michalo partrenktas benamis mirė ligoninėje. Norėdamas sužinoti šio žmogaus tapatybę, Michalas leidžiasi į simbolišką kelionę, kurios tikslas paaiškės ne iškart. Režisieriui pavyko suderinti psichologinę įtampą ir originalų vizualinį filmo sprendimą, ilgam įsimena Tomaszo Koto ir Ryszardo Kotyso vaidmenys. Benamio daiktai - lyg kelio ženklai, padedantys Michalui suprasti jo nesantaikos su tėvu, svajonių žlugimo priežastis. Bet sugrįžimas į save nebus lengvas.

Kitokia praeitis pasiveja Jaceko Bromskio detektyvinio filmo „Pinklės“ („Uwikłanie“, 2011) personažus. Bromskis visada žino, kuo patraukti žiūrovus. Jis moka rutulioti intrigą, surinkti viename filme daug populiarių aktorių. Ne išimtis ir „Pinklės“, kuriose pagrindinius personažus sukūrė Maja Ostaszewska ir Marekas Bukowskis, o epizodinius suvaidino kino ir teatro garsenybės Danuta Stenka, Olgierdas Lukaszewiczius, Krzysztofas Stroińskis, Krzysztofas Pieczyńskis, Andrzejus Sewerynas, Krzysztofas Globiszas. Sukurtų pagal populiarų Zygmunto Miłoszewskio romaną ir originaliai Marcino Koszałkos nufilmuotų „Pinklių“ intriga susieta su kontroversišku Berto Hellingerio šeimų gydymo metodu, besiremiančiu psichodramos principu. Šeimos dramos ir žmogžudystės filme kyla iš praeities, kurioje slypi daug nusikaltimų. Turtingo verslininko mirties mįslę filme nori įminti jauna prokurorė ir gyvenimo aplamdytas komisaras. Mįslės atomazga atrodo neįtikėtina, juolab kad ja sumaniai manipuliuoja kadaise su saugumu ir slaptomis tarnybomis tiesiogiai susiję žmonės. Mintis, kad kad jie iki šiol gali valdyti šalį ir manipuliuoti informacija, patiks įvairiausių sąmokslų entuziastams, bet filmui abejingi neliks ir gudriai supainiotų kriminalinių mįslių gerbėjai.

Pasiilgusius istorinio, kostiuminio kino turėtų sudominti Kasios Adamik ir Agnieszkos Holland kino sakmė „Janosikas. Tikra istorija“ („Janosik. Prawdziwa historia“, Lenkija, Vengrija, Čekija, Slovakija, 2009). Pavadinimas tarsi sufleruoja, kad pasakojimas apie garsiausią Tatrų plėšiką atskleis iki šiol gyvo mito užkulisius, bet mitas tiesiog piešiamas kitomis spalvomis. Filmo kūrėjos surinko daug autentiškų faktų apie legendinį plėšiką, bet neatėmė iš jo nei „svieto lygintojo“, nei širdžių ėdiko aureolės. Romantiškas gražuolis Janosikas (Václav Jiráček) ieško laisvės ir paguodos po to, kai jį išdavė mylimoji, ir netrukus tampa narsaus plėšiko, apie kurį dar gyvą kuriamos legendos, idealu. Muziejiškai tiksliai filme atkurta kalniečių buitis, šventės, plėšikų ritualai nesugriauna poetiškos sakmės konvencijos ir kartais net priverčia prisiminti garsiuosius Sergejaus Paradžanovo „Pamirštų protėvių šešėlius“.

Łukaszo Barczyko „Italiani“ ( „Gli Italiani“, 2011) užima ypatingą vietą ne tik Lenkų savaitės programoje, bet ir šių dienų lenkų kine, nors, regis, su nacionalinio kino tradicija jo nesieja niekas, nebent milžiniškos ambicijos ir noras eksperimentuoti. „Hamleto“ siužetą laisvai perkėlęs į sąlygišką Mussolini valdomą Italiją, režisierius analizuoja valdžios troškimo, geismo, pavydo mechanizmus, sujungia kriminalinę mįslę ir erotinius žaidimus. Barczyko Hamletas, kurį suvaidino pasaulyje dabar bene garsiausias lenkų teatro režisierius Krzysztofas Warlikowskis, neatsiejamas ir nuo XX a. totalitarinės praeities, bet kartu ir nuo Thomo Manno, Luchino Visconti kūrybai svarbių dievų žlugimo ir Piero Paolo Pasolini (pirmiausia „Teoremos“) motyvų. Būtent čia ir reikėtų ieškoti neįprasto, net pretenzingo „Italiani“ stiliaus ištakų - filme susipynė grynas teatrališkumas, kičas ir košmariško sapno logika, perversiškas grožis ir pornografinių filmų fetišai, išdidintas realybės absurdas, kurį pabrėžia sunkiai nusakoma filmo atmosfera, psichoanalitinės potekstės, itališko peizažo ir operos saldybė. Barczykas nori peržengti šiuolaikinio kino pasakojimo ribas, atsisakyti žodžių, kaip ir Pasolini, sugrąžinti vaizdą į mitinę erdvę, priartėti prie jo ištakų. Rezultatas - kontroversiškas, nors režisieriaus pastangos kurti gryną, pasąmonę tiesiogiai veikiantį kiną gali pasirodyti įkvepiančios.

Živilė Pipinytė



Leave a Reply.

    Apie mus

    www.kinokadras.lt

    Geras kinas, įdomūs faktai, kino aprašai ir pasiūlymai ką žiūrėti kai norisi kažko ypatingo

    Laukiu Jūsų pasiūlymų, komentarų ir pastabų adresu info@kinokadras.lt

    Kategorijos
    Reklamos klausimais kreipkitės info@kinokadras.lt

UA-35502470-1