Picture
www.kinopoisk.ru
Fantastinė drama

Režisierius: Filip Jankovskij (Филипп Янковский)

Šalis: Rusija

Trukmė: 108 min
 

Rusijos kine egzistuoja kelios itin stiprios atšakos – stiprios gyvenimiškos dramos, įspūdingi kariniai filmai ir, žinoma, nesibaigiantys serialai apie visus ir viską. Išvysti stiprų fantastinį filmą, kurio kilmės šalis – Rusija, tikrų tikriausia retenybė, tad šalies kūrėjų laukia dar ilgas kelias link kokybiškos fantastikos, kadangi „Ginklanešys“, turėjęs būti būtent tokiu filmu, patyrė visišką fiasko.

Saša (akt. Artiomas Tkačenko (Артем Ткаченко)) – draugų atstumtas vaikis, turintis sveiku protu nesuvokiamą galią žudyti ir naikinti viską savo kelyje. Negalėdamas suvaldyti savo prakeiksmo Saša jaučiasi išsigimėliu, visuomenės atstumtuoju ir išgyvena kaltės jausmą. Būdamas pernelyg pavojingu gyvenimui tarp žmonių, užaugęs vaikinas tampa atsiskyrėliu. Nors ir pripratęs prie kitokių gyvenimo sąlygų, jis vis dar bando pakeisti savo likimą. Deja, nesėkmingai. Laikui bėgant Saša tampa žudynių įrankiu, vykdančiu tik savo paties suvokiamą teisingumą ir oponentus kapojantį į sriubai tinkamus gabalėlius. Tačiau vieną dieną krauju paženklintas vaikinas sutinka Katią (akt. Čiulpan Chamatova (Чулпан Хаматова)) – gražuolę merginą pavargusiu žvilgsniu, kuri, nieko nežinodama apie jo praeitį, beatodairiškai įsimyli Sašą ir priverčia jį keistis. Tačiau ar žudymo mašina gali mylėti ir išsaugoti meilę? Juk Saša – žmogus, kuriam vis sunkiau likti žmogumi.

Picture
www.kinopoisk.ru
Iškart pasakysiu, jog filmas man labai nepatiko, tačiau apie viską nuo pradžių. Patiko juostos spalvinė gama ir jos kuriama aplinka – ruduo, lietūs, liūdesys, nakties tamsuma ir skausmas dėl savo likimo. Tarsi priešprieša įprastinei filmo aplinkai tapo bene labiausiai juostoje patikęs dalykas – tai, kaip nufilmuotos meilės scenos. Šilta spalvinė gama, švelnūs prisilietimai, pirmosios meilės stadijos, kuomet kojomis nelieti žemės apraiškos. Jokio glamūro, pasaldinimo ir realybės nuspalvinimo kitomis spalvomis. Tačiau būtent tos pačios meilės scenos kėlė nuostabą, nes pagrindiniai herojai pažintį pradėjo nuo kito galo – iš pradžių laukinis seksas, tada keli nekalti pokalbiai ir tik tada pažintis. Ypač prajuokino, kuomet po meilės žaidimų pagrindinė herojė paklausė koks gi jos sugulovo vardas. Tą akimirką neištvėrusi nusijuokiau balsu.

Picture
www.kinopoisk.ru
Dar vienas juostos pliusas – neblogas operatoriaus darbas bei minimalūs dialogai. Kadangi ir tie minimaliai egzistuojantys pokalbiai buvo lėkšti, banalūs, o vietomis tiesiog nelogiški ir, liaudiškai tariant, nesveiki, džiugu, jog kūrėjai pasistengė jų skaičių sumažinti iki minimumo. Štai ir visi teigiami dalykai, kuriuos labai stengiausi įžvelgti, nes peržiūros metu net keliskart pagavau save nuobodžiaujančią, galvojančią apie rytdienos darbus ir galimas pietų variacijas.

Picture
www.kinopoisk.ru
Daugybė momentų filme pasirodė gerokai persūdyti. Matant pagrindinio herojaus žygius norisi juoktis dėl apimančio netikrumo jausmo, o ne aikčioti iš susižavėjimo. Perrėžti pilvai, nukapotos rankos ir žmogienos faršas ekrane nesukėlė susižavėjimo bangos, o tapo kiek atstumiančiu reginiu. Pritrūkau ir veiksmo bei įspūdingų, o ne šiaip sau kokių specialiųjų efektų, kurie, mano nuomone, turėjo būti kertinė filmo ašis. Neaiškios ir pagrindinio herojaus „gebėjimų“ priežastys – iš kur, kada ir kodėl jo rankos virto kardais? Matyt, atsakymą žino tik Filipas Jankovskis, nepanoręs juo pasidalinti su kitais.

Picture
www.kinopoisk.ru
Didžiausias „Ginklanešio“ trūkumas – neišlaikyta ir trūkčiojanti siužetinė linija (o gal siužeto nebuvimas?), neišbaigtos mintys ir šokinėjimas nuo vieno prie kito. Net scenos, turėjusios būti įspūdingos (kadangi matome pačią idėją, kurią galima buvo paversti įdomiu filmu), vietomis tampa labiau pajuokos objektais. Nežinia, ar dėl lėšų trūkumo, ar dėl nemokėjimo, scenos, kurias galima buvo padaryti stingdančiomis kraują ir atimančiomis žadą, tebuvo šiaip sau.

Su vienu kolega juokėmės, jog šio filmo scenaristai ėmėsi darbo ne šiaip sau apsirūkę, o gerokai persirūkę, nes kai kurie filmo momentai net netelpa galvoje. Nemotyvuotas smurtas, kuomet pagrindinis herojus tarsi salotų ingredientus smulkina savo priešus (?), neužkabinantis scenarijus, neįtikėtinai buki policininkai ir net vaidinti nesistengiantis Artiomas Tkačenko. Viso filmo metu matome jį tarsi juodą lietaus debesį, sliūkinantį iš kampo į kampą. Ta pati juoda veido išraiška, žudiko žvilgsnis ir... viskas! Tiesa, buvo kelios scenos (meilės), kuomet jis vaidino ne sumedėjusį Pinokį ir matėme kažką panašaus į vaidybą, tačiau jų buvo tiek mažai ir jos buvo tokios minimalios, kad pasimiršo vos joms pasibaigus, o atmintyje liko tik medinė Tkačenko veido išraiška.

Picture
www.kinopoisk.ru
Kas kita Čiulpan Chamatova – visiška pagrindinio herojaus priešingybė. Trapi, pažeidžiama gražuolė švelniu žvilgsniu. Tiesą sakant Tkačenko fone jos vaidyba atrodo tarsi aukščiausios klasės pilotažas. Na, o iš tiesų savo vaidmenį mergina atliko pakankamai puikiai ir bent minimaliai pagyvino juostą. Kadangi juostoje egzistuoja iš tiesų mažai pliusų ir teigiamų dalykų, Čiulpan yra vienas tų veiksnių, kurių dėka filmą vis tik įmanoma, tačiau nerekomenduojama žiūrėti.

„Ginklanešys“ – tarsi savotiška „Gražuolės ir pabaisos“ versija, perkelta į fantastinę plotmę, „paskaninta“ lašeliu erotizmo, veiksmo ir specialiųjų efektų. Tačiau visa tai – tik bandymas sukurti rusišką fantastinį veiksmo filmą. Deja, tai bandymas, patyręs visišką fiasko.




Leave a Reply.


UA-35502470-1