Picture
www.vdff.lt
Dokumentika

Režisierius: Viktor Kosakovskij

Šalis: Rusija, Vokietija, Danija, Suomija, Didžioji Britanija

Trukmė: 93 min

Vilniaus dokumentinių filmų festivalio organizatoriai šiemet žiūrovus kviečia atpažinti save kitame ir susipažinti su vienu įdomiausių ir garsiausių rusų dokumentalistu – Viktoru Kosakovskiu, pristatydami jo filmų retrospektyvą. Kuklus, jautrus, subtiliu humoro jausmu pasižymintis vyras, kaskart pabrėždamas, jog nemėgsta savo paties kurtų filmų salėje sėdinčių žiūrovų simpatijas pelno vos pasirodęs joje. Gausių aplodismentų palydimas V. Kosakovskis ir jo filmai buvo pristatyti daugybėje festivalių, muziejų ir renginių, kuriuose susižerdavo ne tik aibę kino apdovanojimų, tačiau ir publikos meilę bei dėmesį. VDFF organizatoriai nusprendė, jog su talentingo vyro kūryba laikas supažindinti ir Vilnių, dokumentiniu kinu gyvensiančiu vienuolika dienų.

Picture
www.nnm.ru
1961-ųjų liepos 19 dieną Sankt Peterburge gimė 50 berniukų ir 51 mergaitė. Tą dieną gimęs režisierius Viktoras Kosakovskis nusprendė sukurti filmą apie visus tą dieną mieste gimusius vaikus, ketindamas apžvelgti jų likimus. Mirtys ir emigracija lėmė, jog rasti pavyko tik 70 žmonių. Pakalbinti – dar mažiau. Ištisus metus lankęs savo bendraamžius režisierius prisipažino, jog pakalbinti ir juolab nufilmuoti visus šiuos žmones nebuvo lengva – „sunkūs ir liūdni laikai buvo...“, - nutęsė V. Kosakovskis, sukūręs jungtinę istoriją apie 36-erių metų amžiaus Sankt Peterburgo gyventojus.

Filmo pasakojimą sudaro keliasdešimt mikrosiužetų, kurių centre atsiduria 1961-ųjų liepos 19 dieną Sankt Peterburge (tuometiniame Leningrade) gimę žmonės, sutikę prieš režisieriaus kamerą pristatyti savo gyvenimus. Vieni jų netikėtai užklupti gatvėje. Kiti – dirbantys sau įprastus darbus ir režisieriui leidę pabūti jų kasdienybės stebėtoju. Treti, kaip teigė pats V. Kosakovskis, jam papasakojo itin intymių ir asmeniškų gyvenimo detalių, kurių filme nepamatysime – atskleisti bendraamžių paslaptis režisieriui neleido moralė ir nenoras sujaukti kitų gyvenimų. Nepaisant to, jog filme neišvysime kai kurių itin intriguojančių ir po paslapties skraiste slepiamų faktų, juostoje apstu įdomių akimirkų ir potyrių. Beprotnamio pacientas, verslininkas, prasigėręs santechnikas, besilaukiančios moterys, darželio auklėtoja, policijos sumuštas vyras, kalinys, namų šeimininkė ir daugelis kitų prieš režisieriaus kamerą prabyla be užuolankų ir kaukių – parodydami savo tikrąjį aš, atlikdami viešą išpažintį ar bandydami dėtis tuo, kuo nesą. Paneigdamas horoskopų ir kitokių į vieną lentyną žmones dedančių testų pranašystes vyras parodo kokiais skirtingais gali būti tą pačią dieną tame pačiame miete gimę žmonės, kurių likimai taip ir nesusipynė.

Picture
www.kinoart.ru
Aplinkiniam pasauliui jautrus V. Kosakovskis, savo filmuose dažnai vaizduojantis atsitiktinumus ir kasdienybę, priešingai negu įprasta dokumentikai, pasirinko neformalų bendravimo su herojais būdą. Filmuodamas ne tik jų kasdienybės rutiną, tačiau ir šaltas, daugelyje kadrų apsnigtas Sankt Peterburgo gatves režisierius tarsi sustiprina pasakojamų istorijų daromą įspūdį ir vaizduoja tuo laikmečiu ore tvyrojusią niūrią atmosferą, baimę, netikrumą, liūdesį... Niūrokus ir šaltus filmo kadrus kartkartėmis nuspalvina komiškos akimirkos, netyčia sukurtos kitoje kameros pusėje atsidūrusių žmonių, tarsi teigdamos, jog gyvenimas – tai spalvota karuselė, kurioje liūdesį keičia juokas.

Savo bendraamžių gyvenimo mozaiką dėliojantis režisierius trumpai, vos per kelias akimirkas pristato visus filmuotis sutikusius žmones, ilgėliau nestabteldamas ties jų istorijomis, tačiau tik vienos herojės gyvenimas viso pasakojimo metu režisierių priverčia vėl ir vėl grįžti į jos namus, kur laukia užguitas vyras ir didžiulis šuo. Devintą mėnesį besilaukianti moteris ekrane sprendžia dilemą vykti į gimdymo namus ar luktelti ir tuo pačiu vos per kelias akimirkas pristato savo gyvenimą, kuriame esti finansinės problemos, abortas, negyvas kūdikis ir priklausomybė, kelianti baimę dėl netrukus gimsiančio vaikelio sveikatos. Šios moters portretas – tarsi viltis apie šviesesnį rytojų, kuris, anot režisieriaus, visgi išaušo.

Picture
www.cinedoc.ru
Po filmo „Trečiadienis. 1961.07.19“ gimtinėje ir už jos ribų vyrą ėmė kaltinti peržengus visas moralės normas ir net išvadino nekrofilu. Užfiksavęs ir žiūrovams parodęs savo motinos mirtį bei intymiausias savo bendraamžių gyvenimo detales režisierius buvo bepelnąs bejausmio skandalisto etiketę, tačiau pastaroji, matyt dėl šilto režisieriaus būdo, jam tiesiog nelipo. Filmas po filmo vyras pateko į dokumentalistų elitą, ištrynė ribas tarp dokumentinio ir vaidybinio kino ir žiūrovams pateikė kitokią negu esame pratę matyti dokumentiką, perkeldamas ją į vaidybinio kino plotmę.

Kaip naujienų portalui „15min“ teigė rusų dokumentalistas, „Gera dokumentika yra tada, kai ją žiūrint tau nerūpi − tai fikcija ar tikra istorija. Geriausi meniniai filmai sukuria dokumentikos įspūdį, o geriausia dokumentika sukuria meninio filmo įspūdį. Tai yra paradoksas, bet tiesa.“ Būtent tokiais bruožais pasižymi ir režisieriaus filmai, vienas kurių – „Trečiadienis. 1961.07.19“.

Nepaisant gausybės filmui išsakytų pagyrų ir pelnytų apdovanojimų gausos, pats režisierius šią juostą vadina niūriausia ir nemėgstamiausia savo karjeroje. Prieš peržiūrą atvirai teigęs, jog liūdi dėl žiūrovų, pasiryžusių pasinerti į tokį depresyvų filmą vyras iš anksto dėkojo visiems, turėsiantiems valios kino salėje išbūti iki pat pabaigos. Vos pasibaigus filmui režisierius kukliai išniro iš tamsos ir buvo apipiltas aplodismentais.

Po filmo peržiūros salėje susirinkusiems žiūrovams režisierius atskleidė filmuojant nutikusius įvykius, apmąstymus apie tai, kurie kadrai neturėtų patekti į filmą, o galiausiai, paklausus apie ekrane matytų žmonių likimus šiandien, susigraudino ir netrukus baigė pokalbį. Akimirkos trapumo liudininkais tapę salėje sėdintys žiūrovai pripažino faktą, jog Viktoro Kosakovskio kuriama dokumentika savo jautrumu ir minties gilumu galėtų sujaudinti ir akmenines širdis.




Leave a Reply.


UA-35502470-1