Silvestras Samsonas
Picture
www.movies.com
Komedija, drama

Režisierius: Aki Kaurismäki

Šalis: Suomija, Prancūzija, Vokietija

Trukmė: 93 min

 

„Le Havre” žiūrėsite kaip į rakto skylutę, vieną akį primerkę ir visko ko trokšite, tai patekti į Akio Kaurismakio pasaulį.

Pagrindinis herojus Marselis Markas (akt. André Wilms), kadaise gyvenęs bohemišką rašytojo gyvenimą, nesugebėjo išgyventi iš kūrybos, todėl, atsisakęs literatūrinių ambicijų, persikelia gyventi į mažą uostamiestį. Havre jis - nusigyvenęs batų valytojas, kurio dienotvarkė ir visas gyvenimas susideda iš žmonos Arletės (akt. Kati Outinen), mėgstamo baro lankymo ir bendravimu su vietiniais proletarais bei marginalais. Marselio gyvenimas, nors ir nelengvas, bet stabilus ir įprastas. Viskas pasikeičia, kai į Šiaurės Prancūzijoje, prie Lamanšo sąsiaurio esantį  miestą Havrą per kompiuterio klaidą, atkeliauja krovininis konteineris. Jame, su kitais nelegaliais emigrantais atsiduria ir tamsiaodis berniukas Idrisa (akt. Blondin Miguel), kuris per atsitiktinumą susitinka su Marseliu. Pastarasis, kiek maištaudamas prieš valdžios politiką, kiek bijodamas jos, nutaria visą save atiduoti berniuko nugabenimui pas jo mamą į Londoną.

Picture
www.movies.com
„Havras“ yra ir tuo pačiu nėra tipiškas suomio režisieriaus Akio Kaurismakio filmas. Tai - neabejotinai pats optimistiškiausias vyro darbas. Jame nerasime didžiausių režisieriaus parašų – melancholijos, veikėjų nevilties ar to, kad žmonių kovos kartais turi baigtis pasidavimu. Kita vertus, suomio filmai iš tikro niekada ir nebuvo tokie desperatiškai pesimistiški ir ciniški, kaip gali kai kam pasirodyti.

Galima pamanyti, kad „Havras“ yra tiesiog paprastas, be įmantrių siužeto vingių ir rimtų komplikacijų sukurta kino juosta, nufilmuota 35 mm kino kamera. Tačiau neapsigaukite, tai - magiška pasaka. 

Picture
www.movies.com
Jau nuo pat pirmų kadrų suprasime, ką Akis Kaurismaki akcentuos.  Tai - pasaka apie „normalius“ žmones, kurie susitaiko su gyvenimu tokiu, koks jis yra. Jie žiūri į blogus dalykus su išdidumu, o į gerus dalykus be jokio entuziazmo.  Čia stebuklai neatrodo absurdiškai ar mistiškai: jie įvyksta paprasčiausiai todėl, kad tiesiog yra bent maža tikimybė jiems išsipildyti. Ir tuo net nereikia stebėtis. Kai Marselio žmona pasako, kad ji turi likti ligoninėje kurį laiką ir nepaaiškina kodėl, Marselis neužduoda nei vieno klausimo, net nereikalauja atsakymų - jis išlieka ramus ir  nesusirūpinęs. Bet neapsigaukite, Marseliui Arletė yra beveik visas pasaulis. Tą Akis Kaurismakis mums ir akcentuoja – šioje pasakoje, viskas įvyksta taip, kaip ir turi įvykti.

Picture
www.movies.com
Tiesiog neįmanoma atsižavėti, kaip A. Kaurismakis taikliai sujungia dramą su humoru. Nors stebint filmą kino teatre, išliko dvejopi jausmai. Režisierius nesistengia humorą pateikti kaip humorą. Bežiūrint filmą kartu su liaudimi, skaudžiai jauti, jog šiai kartai turi pasakyti, kada reikia juoktis. Juostoje visi „perliukai“ paslėpti jos kontekste, jie išplaukia iš potekstės  - „nes taip turi būti“, o jūsų ryšis su Kaurismakio pasaka turi įvykti intuityviai, be jokių pauzių. Todėl kai kartais nuoširdžiai užplūsdavo kikenimas, tik nedaugelis salėje sėdinčių žiūrovų pritardavo man.  „The dark side of my job is that people don't like us“, - sako Marseliui policijos detektyvas nesišypsodamas. „It doesn't bother me, because I don't much like people“, – priduria. Marselis, laimėtojo kontraste, antrina jam, kad jis batų valytojas todėl, kad „besides shepherds, it's closest to people.“

Picture
www.movies.com
Norėčiau pabrėžti, kad nuo pat pradžių Marselio ir policijos inspektoriaus Moneto (akt. Jean-Pierre Darroussin) santykiai priminė neišdildomai įdomų katės ir pelės žaidimą, tad ypač rekomenduočiau atkreipti dėmesį į paties policijos inspektoriaus paveikslą, kuris jau nuo pat  man nuo pirmų filmo akimirkų pasirodė esąs mistiškiausiu filmo personažu.

 Būtų galima užsiminti ir apie politinę filmo potekstę – nagrinėjančią skaudžią nelegalių emigrantų dalią. Tačiau esu linkęs manyti, kad tai tik labai maža dalelytė to, ką suomis nori mums pasakyti. Vienas iš tų mechanizmų, kad retsykiais „mažiau yra daugiau“: kartais mažiau jausmų parodymas tinkamiausioje vietoje, yra daug mažiau banalūs, kur kas tauresni ir įtaigesni. 

Picture
www.movies.com
Režisierius filme padarė viską priešingai, nei ką galėtume išvysti realiame gyvenime. Tai gyvenimo nuotrauka, kuri susideda iš idealizmo, utopiškos idėjos. 

Ką vienas garsiausių suomių režisierių mums daro? Rodo magiją – galimybę transportuotis į mažą ir mielą prancūzų miestelį, esantį prie mėlynų bangų, kur magiškiausia yra tai, kad žmonės nesistengia būti „žmogiški“, jie tiesiog tokie yra. Jis mums rodo, kaip tikėti pasaka. Ar pats Kaurismakis tiki savo pasaka? Šis filmas mums rodo, kad taip.

Picture
www.movies.com
Nebijočiau garantuoti, kad ši juosta, vienaip ar kitaip palies visus žiūrovus. Nors nemažai žmonių jos tiesiog nepriims, tačiau reikia suprasti, kad tai tiesiog paprastas Akis Kaurismakis – tai ne kažkoks jo pozavimas, tai tik vieno suomio pasaulio supratimas. Ir jis yra magiškas. O tie, kurie pasiduos, greitai patys taps mažo miestelio gyventojais. 

Skanaus!




Leave a Reply.


UA-35502470-1