Picture
www.kinopoisk.ru
Veiksmo drama

Režisierius: Daniel Monzón

Šalis: Ispanija, Prancūzija

Trukmė: 113 min

Kaip seniai matėte stiprią, originalią, nenuspėjamą, įtempto siužeto veiksmo dramą, kuri prikaustytų nuo pat pirmųjų minučių ir nepaleistų net filmui pasibaigus? „Kamera 211“ – vienas tokių filmų.

Būsimasis kalėjimo prižiūrėtojas Chuanas (akt. Alberto Ammann), norėdamas padaryti įspūdį darbdaviams ir apsižiūrėti naujoje teritorijoje diena anksčiau atvyksta į savo būsimą darbovietę. Netikėtai sužeistas ir sąmonę beprarandantis vyras nugabenamas į tuščią kamerą Nr. 211, kurioje, paliktas kolegų, pabunda ir suvokia, jog pateko į kalinių maišto, kuriam vadovauja kalinys Malamadre (akt. Luis Tosar), epicentrą. Norėdamas išgyventi jaunas vyras teturi vieną išeitį – apsimesti nauju kaliniu ir bandyti pritapti. Kalėjimo vadovybės pavojuje paliktas Chuanas greitai išsikovoja kalinių pagarbą ir net tampa dešiniąja Malamadre ranka, tačiau eiliniu kalinių maištu turėję būti įvykiai netikėtai pasisuka kitu kampu...

Picture
www.kinopoisk.ru
2010-ųjų prestižiškiausioje Ispanijos apdovanojimų ceremonijoje, Goya kino apdovanojimuose (ispaniškieji Oskarai) „Kamera 211“ prasiėjo su trenksmu. Filmas buvo nominuotas šešiolikai apdovanojimų, aštuonis iš jų iškovojo (geriausias filmas, režisierius, aktorius, naujas aktorius, antrojo plano aktorė, adaptuotas scenarijus, montažas, garsas).

Nemažai kas „Kamerą 211“ lygina su 2009-ųjų prancūzų „Pranašu“ (orig. „Un prophète“) ir filmą vadina ispanų atsaku prancūzams. Iš tiesų filmai turi nemažai bendrumų ir panašumų – filmų veiksmas vyksta kalėjime, pagrindiniai herojai bando pritapti ir perprasti kalinių hierarchiją, tačiau ties tuo visi galimi panašumai ir baigiasi, tad nemanau, jog filmą galima būtų vadinti vienos šalies atsaku kitai ar juolab dėti į vieną lentyną ir kruopščiai lyginti.

Picture
www.kinopoisk.ru
Iš pirmo žvilgsnio, „Kameros 211“ siužetas paprastas kaip du kart du, tačiau filmo kūrėjai sugebėjo įpinti įdomių elementų ir itin paprastą istoriją paversti įdomiu ir dėmesį prikaustančiu reginiu. „Kameroje 211“ veiksmas vystomas dinamiškai, įpinami tam tikri psichologiniai aspektai, šlakelis adrenalino, įdomūs dialogai, o matomų įvykių seka gana logiška, originali ir nenuspėjama. Visa tai sukuria švino sunkumo įtampą, kuri apglėbia vos filmui prasidėjus ir tvirtai įsikibusi laiko visos peržiūros metu bei kelias minutes po jos.

Picture
www.kinopoisk.ru
Filmo centre matome dviejų stiprių asmenybių kovą ir tuo pačiu bendradarbiavimą. Pagrindinius veikėjus įkūniję ispanų kino genijus Luis Tosaras ir kino naujokas Alberto Ammannas šalia atrodo itin harmoningai ir nesumeluotai, o L. Tosaro spinduliuojamą charizmą galima imti ir semti tiesiog kibirais. Malamadre – itin stiprus ir spalvingas personažas, kurio fone Chuanas nevirto tik savo paties šešėliu. Peržiūros eigoje įdomu stebėti kaip kinta jų tarpusavio santykiai, kaip keičiasi Chuano asmenybė ir Malamadre santykis su juo. Stipri aktorių vaidyba yra vienas iš filmo variklių, kuris neužgeso iki pat pabaigos.

Picture
www.kinopoisk.ru
Didelis pliusas už tai, kad filmo kūrėjai nesistengė veikėjų suskirstyti į geruosius ir blogiukus. Žiūrovas neverčiamas kiekvienam ekrane matomam personažui priklijuoti vieną ar kitą etiketę, filmas dirbtinai nespalvinamas optimizmo, pesimizmo ar kokiomis kitomis netikromis gaidomis. Daugelis herojų parodomi iš abiejų pusių, kas leidžia juos pavadinti žmogiškais, neverčia gailėtis, smerkti ar niekinti, o tik suprasti ir bandyti įminti jų veiksmų priežastis ir padarinius.

Įdomu stebėti kaip pavojams alsuojant į pakaušį paaštrėja kalinių instinktai, o noras išgyventi, noras atkeršyti priešams ir noras, kad visa tai greičiau baigtųsi grumiasi tarpusavyje ir bando paimti viršų.

Picture
www.kinopoisk.ru
Žinoma, filmas neišvengė šiokių tokių nuklydimų į kairę. Pagrindinio vaidmens atlikėjas vietomis pernelyg savimi pasitiki, daug skeryčiojasi ir elgiasi taip, lyg būtų: a) kvailys, b) žmogus, neturintis ką prarasti, c) supermenas. Deja, nei a, nei b, nei c. Nuo jo neatsilieka ir kaliniai. Prisiminkime, kad pagrindinis filmo veiksmas vyko ypač pavojingų kalinių bloke. Tų, kurie psichiškai nesveiki, kalės daugiau metų negu galės nugyventi ir tų, kurie sėdi už itin žiaurius nužudymus. Deja, praktiškai nei vienam jų nekyla jokių įtarimų kaip naujokas Chuanas pateko į kalėjimą, kas jis ir ką čia veikia. Šaltakraujai nusikaltėliai uoliai tiki jo kuriamomis pasakomis, o svarbiausia, pasitiki pirmą kartą gyvenime matomu žmogumi.

Picture
www.kinopoisk.ru
Daugiau trūkumų „Kameroje 211“ neįžvelgiau, o ir nesistengiau įžvelgti, nes filmas man patiko. Jis nenuspėjamas (net nebandykite atspėti kuo visa tai baigsis), stebina siužeto posūkiais ir akimirkomis, kai pagaliau atgavus kvapą, iš įtampos tenka ir vėl sulaikyti kvėpavimą. Tuo atžvilgiu filmui dedu riebų pliusą. Jau senokai filmo nežiūrėjau taip įsitempusi ir kartais iš įtampos nesąmoningai bandydama suleisti nagus sau į kelius.

Picture
www.kinopoisk.ru
Taigi, „Kamerą 211“ galiu rekomenduoti visiems gero kino mėgėjams, išsiilgusiems nenuspėjamų įtempto siužeto filmų, pagardintų psichologiniais aspektais. Jeigu esate vienas tokių, manau jau žinau ką žiūrėsite šį vakarą. Kaip teigė mano kolega, kuriam rekomendavau filmą, jo šūkis galėtų būti „savas tarp svetimų, svetimas tarp savų...“




Leave a Reply.


UA-35502470-1