Picture
www.nytimes.com
Istorinė drama

Režisierius: Pablo Larraín

Šalis: Čilė, Prancūzija, JAV

Trukmė: 118 min
 

1973-aisiais perversmo būdu nuvertęs demokratinę valdžią Augustas Pinočetas tampa Čilės prezidentu, šalyje įvesdamas diktatūrą ir savo rankose sutelkdamas visą šalies valdžią. 1988-aisiais, šalyje kylant neramumams, buvo surengtas visuotinis referendumas, kurio metu, Čilės piliečiai, balsuodami „taip“ arba „ne“ galėjo nuspręsti ar A. Pinočeto diktatūrą pratęsti dar aštuoneriems metams. Čilės valdžią spaudžiant Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos šalims buvo nuspręsta pavaizduoti skaidrius rinkimus ir opozicinėms jėgoms kasdien suteikti necenzūruotą 15 minučių eterį nacionalinėje televizijoje, gyventojams padėsiantį priimti teisingą sprendimą. Taip į šią istoriją įsitraukė jaunas reklamos kūrėjas Rene (akt. Gael García Bernal), gavęs pasiūlymą surengti „Ne“ reklaminę kampaniją, nukreiptą prieš A. Pinočeto valdymo režimą. Nepaisant daugelio teiginių apie amžiną diktatoriaus valdymą ir laiko švaistymą kišant rankas į politinius žaidimus jaunas vyras ryžtasi veikti, imdamasis reklamuoti demokratiją. 

Picture
www.shockya.com
Stebėdamas pesimistiškus ir niūrius „Taip“ ir „Ne“ vaizdo siužetus ambicingas vyras nusprendžia eiti nepramintu taku, prislėgtai Čilės liaudžiai pasiūlydamas šlakelį humoro bei linksmybių, apipintų dainomis ir spalvingais reklaminiais klipais, teigiančiais, jog netrukus laimė aplankys ir Čilės kiemą. „Ne“ stovykloje laikomas kone bepročiu, Rene ryžtasi rizikuoti, reklamuodamas demokratiją ir šiuos siužetus paversdamas reklaminės kampanijos varikliais. Deja, laimė trunka neilgai – netrukus vyro vadovas (akt. Alfredo Castro) imasi „Taip“ reklaminės kampanijos, o Rene pasiekia bauginantys grasinimai susidoroti, tačiau ar tokie dalykai pajėgūs sustabdyti jau įsibėgėjusį „Ne“ traukinį?..

„Ne“ – baigiamasis akordas Pablo Larraíno filmų trilogijoje apie A. Pinočeto valdymo epochą. Pirmuoju serijos filmu tapo 2008-ųjų „Tonis Manero“, antruoju – 2010-ųjų „Post Mortem“, rodytas „Kino Pavasario“ programoje. Istorinėje dramoje „Ne“ Pablo Larraínas estetiškai nuverčia A. Pinočeto režimą, parodydamas žodžio jėgą ir viršenybę prieš smurtą ir diktatūrą.

Picture
www.gq.com
Filmas primena stilizuotą 80-ųjų televizijos laidą (dalis juostos filmuota į VHS vaizdajuostes, vėliau juostą pasendinant ir savo kokybe prilyginant 30 metų senumo archyviniams kadrams) ir yra prisodrintas autentiškų to laikmečio reklaminės kampanijos kadrų, archyvinės medžiagos, televizinių kronikų bei nufilmuotas drebančia kamera, suteikiančią dokumentinio filmo, patalpinto į vaidybinės juostos rėmus, įspūdį.

Nepaisant tematikos ir filmą apraizgiusių politinių peripetijų, juostą „Ne“ norėtųsi pavadinti labai asmenišku vieno herojaus filmu. Žiūrovas stebi tarsi netyčia filmo centre atsidūrusio liūdno ir vienišo reklamos kūrėjo Rene istoriją, nušviečiančią komplikuotus jo ir sutuoktinės – revoliucionierės, vis patenkančios į kalėjimą santykius, apie vyrą verdančias politines intrigas bei norą gyventi normalų gyvenimą, galų gale užsitarnaujant žmonos pagarbą sau. Asmeninis Rene gyvenimas ir kasdienybės pasaulis tampa svarbesniais už Čilėje besitvenkiančius istorinius įvykius, tarsi neliečiančius pagrindinio filmo herojaus, vaizduojamame įvykių verpete atsidūrusio kone prieš savo valią ir talento dėka galinčiu pakeisti šalies likimą.

Picture
www.static.guim.co.uk
„Ne“ neliko nepastebėtu tarptautinėje arenoje – filmas buvo nominuotas Oskarui geriausio užsienio filmo kategorijoje, tačiau nusileido Michaelio Haneke dramai „Meilė“. Vertinant visumą, mano nuomone, juosta taps įdomiu reginiu daugeliui žmonių – vieniems tai bus tiesiog įdomus pramoginis filmas, kiti įvertins jį už politinio Čilės gyvenimo nušvietimą. Reklama ir marketingu besidomintys asmenys išvys už rinkiminių kampanijų plakatų liekančią informaciją, o talentingojo G. García Bernalio gerbėjai turės 118 filmo peržiūros minučių, skirtų dar sykį įsitikinti savo kumyro talentu.





Leave a Reply.


UA-35502470-1