
Režisierius: Wes Anderson
Šalis: JAV
Trukmė: 94 min
Kai kurių žmonių užkietėjusiu keistuoliu laikomam autorinio kino atstovui, režisieriui Wesui Andersonui, tokių filmų kaip „Kelyje su „Dardžylingu“ (orig. „The Darjeeling Limited“, 2007) bei „Tenenbaumų šeima“ (orig. „The Royal Tenenbaums“, 2001) kūrėjui, „Mėnesienos karalystė“ tapo septintuoju pilno metro karjeros filmu. 65-ąjį Kanų kino festivalį atidaręs ir konkursinėje programoje besivaržęs filmas nuo pat pradžių pelnė aibę palankų įvertinimų ir buvo laikomas stipriu konkurentu Auksinei palmės šakelei gauti, kurią galutinėje įskaitoje jau antrą kartą nusičiupo austras Michaelis Haneke – nuolatinis kino festivalių prizininkas, šiemet pristatęs dramą „Meilė“ (orig. „Amour“, 2012). Nepaisant to, jog W. Anderseno karjeroje vizualiai gražiausias filmas „Mėnesienos karalystė“ iš Kanų grįžo tuščiomis, santūrumu ir griežtumu garsėjantys Kanai įrodė, jog yra atviri įvairaus plauko ir žanro filmams bei į savo sales įsileido juoko, vaikiško naivumo, nerūpestingumo ir tapo bene labiausiai apkalbinėjamu šių metų kino festivaliu.

1965-ųjų vasarą iš 55-ojo skautų stovyklos „Aivenhas“ būrio pabėga inteligentiškas, tačiau problematiškiausiu jos auklėtiniu laikomas dvylikametis našlaitis Semas (akt. Jared Gilman). Kitame salos krašte namus palieka sunkiu ir nelaimingu vaiku save laikanti Siuzė (akt. Kara Hayward), nei akimirkai nesiskirianti su žiūronais. Atsitiktinai susitikę bažnyčioje rodytame spektaklyje apie Nojaus laivą, naujai iškepti įsimylėjėliai ryžtasi pabėgti ir kurti gyvenimą kartu, tačiau tam ketina sutrukdyti, regis, visas pasaulis. Karštomis Semo ir Siuzės pėdomis leidžiasi skautų stovyklos vadas (akt. Edward Norton) bei jo auklėtiniai, keistuolis Siuzės tėvas (akt. Bill Murray), valdinga jos mama (akt. Frances McDormand) ir liūdesyje skęstantis šerifas (akt. Bruce Willis). Netrukus gausų pabėgėlių ieškotojų būrį papildo ir socialinės tarnybos atstovė (akt. Tilda Swinton), šaltakraujišku veidu Semo ateitį piešianti vaikų globos namuose. Tačiau Semas nebūtų tikru skautu, jeigu leistųsi įbauginamas ir pasiduotų be mūšio – vaikinas ne tik tvirtai gina mylimąją, tačiau ir aktyviai priešinasi suaugusiųjų primestoms gyvenimo taisyklėms.


Kiekvienas filmo kadras – tai kruopščiai apgalvotas ir iki menkiausių detalių sustyguotas momentas, tad tam tikra prasme filmą galima būtų pavadinti nostalgiška meilės istorija, perkelta į 1965-uosius. Wesui Andersonui tinka net ir infantilumas, kuris filmuose dažniausiai tampa iki dantų skausmo erzinančiu dalyku. Nepaisant filmo amerikonizmo, „Mėnesienos karalystėje“ juntama prancūzų kino įtaka, o kai kurie kino kritikai „Mėnesienos karalystę“ prilygina paveikslui, kurį pasikabinti ant savo namų sienų norėtų kone kiekvienas iš mūsų.

Ir nors yra besipiktinančių režisieriaus filmuose juntamu infantilumu, kaltinančių jį užstrigus kažkur paauglystėje ir kuriančiu filmus tarsi sau ir savo malonumui, o ne žiūrovams, derėtų prisiminti teiginius, jog norint nemėgti Weso Andersono, reikia būti humoro jausmo ir širdies neturinčiu nuoboda bei neabejotiną tiesą, jog puikūs filmai visuomet randa savo žiūrovų ratą. Ne išimtis ir „Mėnesienos karalystė“, tapusi šeštuoju režisieriaus projektu bendradarbiaujant su aktoriumi Billu Murray. Tai – pirmas W. Anderseno filmas, kuriame pagrindinius vaidmenis atlieka vaikai ir, nepaisant nuožmaus vyro perfekcionizmo ir dublių gausos, jaunieji kino debiutantai Jaredas Gilmanas ir Kara Hayward teigė, jog geresnį debiutą kine sunku ir įsivaizduoti.

Peržiūros metu filmas teikia begalinį pasitenkinimą ir panašu, ne tik žiūrovams – juk prieš jus – geriausia metų komedija, nufilmuota juvelyriniu operatoriaus Roberto D. Yeomano stiliumi.