Picture
www.movies.com
Karinė drama

Režisierius: Denis Villeneuve

Šalis: Kanada, Prancūzija

Trukmė: 130 min
 

Dvyniai Simonas (akt. Maxim Gaudette) ir Žana (akt. Mélissa Désormeaux-Poulin) priversti įvykdyti paskutinį mirusios motinos (akt. Lubna Azabal) norą – rasti mirusiu laikytą jų tėvą ir brolį, apie kurio egzistavimą vaikai net nenutuokė. Grįžę į gimtąjį Libaną, keliaudami mamos praeities pėdsakais vaikai po trupinėlį renka jos gyvenimo nuotrupas, klausydamiesi vietinių pasakojimų apie ją. Prieš Simono ir Žanos akis ima skleistis kraupi šeimos drama, tragiška motinos praeitis Libano pilietinio karo sūkuryje ir paslaptis, kurią ji nusinešė į kapus.

Picture
www.movies.com
Filmo pradžia, skambant „Radiohead“ muzikai daugiau primena muzikinį klipą, nes būtent tokio pobūdžio klipus ir kuria anglų roko ir elektroninės muzikos grupė. Lėta, neskubi pradžia užduoda tempą visam filmui, o tam tikri ženklai užduoda klausimus, sužadina žiūrovo smalsumą ir priverčia likti prie ekrano.

Nepaisant to, kad visa filmo istorija tėra pramanas, po kurio žiūrovas turėtų pajusti širdgėlą ir galbūt apsiašaroti, jis sujaudina. Net jei filmas negali pasigirti esąs nugludintu iki menkiausių detalių, net jei klaidos kartais bado akis, o kai kuriose vietose pradedi piktintis dėl neapgalvotų dalykų, imi suvokti, jog karščiausiose pasaulio karo zonose vyko ir vyksta dar baisesnių dalykai, paženklinantys ne vieną gyventojų kartą.

Picture
www.movies.com
Po tokių filmų kaip „Paslaptingas žodžių gyvenimas“ ir „Moteris, kuri dainuoja“, imi giliau suvokti ne karo baisumus, o mąstyti apie žmones, kurie juos išgyveno. Man regis, kartais lengviau išeiti, žūti ir nebebūti čia negu kad nugyventi kelis dešimtmečius randuota siela ir neblėstančiu skausmu viduje. Netikiu, kad žmonės išmoksta susigyventi su tokiais dalykais kaip ir netikiu, jog tokių baisių išgyvenimų skausmas su metais slopsta. Jis neslopsta. Žmonės tiesiog pripranta prie nuolatinio skausmo ir ima nekreipti dėmesio į jį, laikydami jį natūralia savo būties dalimi.

Picture
www.movies.com
Žiūrėdama tokius filmus kaskart klausiu savęs – o ką daryčiau aš? Ir visuomet suvokiu, jog palūžčiau, neištverčiau to akinamo skausmo ir padaryčiau bet ką, kad tik jis liautųsi. Žinoma, norėčiau būti stipria kaip pagrindiniai filmo herojai, dainuoti, žvelgiant baimei į akis ir aukštai iškėlus galvą pasitikti mirtį, tačiau nežinau ar mes visi galime būti tokie stiprūs kokiais norėtume būti.

Filme man patiko toli gražu ne viskas. Žinoma, 10 balų istorijai, operatoriaus darbui ir garso takeliui (nors pastarasis keliuose kadruose ir pjovėsi su matomu vaizdu), o apie visa kita po truputį. Kliuvo kiek „daržoviška“ pagrindinių aktorių Mélissos Désormeaux-Poulin ir Maximo Gaudette vaidyba ir filmo kadrų kompozicija, kuomet kartkartėmis jautiesi taip, lyg stebėtum kregždutes, gabalėlį po gabalėlio lipdančias būstą. Juostos pasakojimas kiek ištęstas, vietomis pagražintas meksikietiškiems serialams būdingais siužeto posūkiais ir likimo pirštais. Juosta turi ką parodyti ir pasakyti, joje netgi egzistuoja emocinis užtaisas, kuris, deja, nesprogsta, o jo sprogimo banga nenusineša anapus ekranų sėdinčių žiūrovų.

Picture
www.movies.com
Turiu pagirti puikiai pagrindinį vaidmenį atlikusią Lubną Azabal ir filmo kūrėjus, nusprendusius nespekuliuoti kraujo upeliais, masinėmis žudynėmis ir nesibaigiančiomis ašaromis. Jie pasirinko sunkesnį kelią ir tarsi dėlionę prieš žiūrovo akis sudėliojo Naval Marvan gyvenimo nuotrupas. Vieno žmogaus drama jaudina labiau negu daugybė istorijų apie karo padarinius.

Nepaisant tam tikrų trūkumų, filmą galėčiau pavadinti įdomiu ir gražiu, jeigu galima taip išsireikšti, atsižvelgiant į jo tematiką. Jis netgi, švelniai tariant, kiek kertantis per galvą ir dar kartą įrodantis, jog gyvenimas – tai kažkas neįtikėtino ir nenuspėjamo.

Praėjusiais metais Oskarų apdovanojimų ceremonijoje filmas varžėsi geriausio užsienio filmo kategorijoje, tačiau nugalėtojo titulą perdavė Susannos Bier „Geresniame gyvenime“. Lietuvoje rodytas „Kino pavasaryje“ filmas pelnė žiūrovų simpatijas ir žiūroviškiausio filmo titulą, o bilietai į jo seansus buvo šluote iššluoti. Nepaisant nemažo filmo populiarumo, manau, kad jis patiks toli gražu ne visiems. Vieni žavėsis filmo istorija ir likimo posūkiais, kiti grūmos pirštu dėl pernelyg meksikietiško scenarijaus ir likimo pirštų, tačiau sunku paneigti vieną – filmo istorija, operatoriaus darbas ir muzika verti jūsų dėmesio.

28/3/2015 06:52:59 am

Psichologiškai sunkus filmas, bet paliekantis gilų įspūdį, patiko, verta pamatyti, nebus vakaras praleistas veltui.

Reply



Leave a Reply.


UA-35502470-1