
www.kinopoisk.ru
Šeimyninė drama
Režisierius: Majid Majidi
Šalis: Iranas
Trukmė: 90 min Nors Irano filmai vis dar yra
šiokia tokia egzotika, turbūt daugelis prisimena režisierių Majid Majidi,
sukūrusį jau anksčiau aprašytus
„Dangaus vaikus“.
Muhamedas (akt. Mohsen Ramezani)
– aklas berniukas, besimokantis specializuotoje Teherano mokykloje. Šiandien
paskutinė mokslo metų diena. Gyvybingas, geraširdis ir protingas vaikas negali
sulaukti akimirkos, kuomet jo pasiimti atvažiuos mylimas ir išsiilgtas tėtis
(akt. Hossein Mahjoub). Deja, kaip paaiškėja, vaikas tėčiui nėra jau toks
mylimas. Ketinantis antrą kartą vesti jauną merginą, vyras nuo būsimos šeimos
slepia neįgalų sūnų ir jo aklumą bei kaltina Alachą už savo nelaimes ir
griūvantį gyvenimą. Atvykęs į mokyklą pasiimti vaiko tėvas stengiasi įtikinti
mokyklos direktorių palikti vaiką mokykloje, tačiau, sulaukus neigiamos
reakcijos, pasiima Muhamedą namo.

www.kinopoisk.ru
Iš Teherano žiūrovas nukeliamas į
tolimą kaimą kalnuotoje vietovėje. Čia berniuko laukia dvi seserys (akt. Farahnaz
Safari ir akt. Elham Sharifi) ir mylima močiutė Aziz (akt. Salameh Feyzi). Regis,
gyvenimas vėl teka ramia vaga, Muhamedą apgaubia rūpestis, globa ir begalinė
trijų moterų meilė, tačiau berniuko tėvo vis neapleidžia mintys apie
atsikratymą vaiku. Išvežęs berniuką gyventi ir mokytis pas aklą dailidę tėvas
vis vien neranda nei laimės, nei sielos ramybės, o mažasis Muhamedas kenčia
atskirtas nuo trijų mylimiausių savo moterų.
„Rojaus spalva“ – tai kiek
filosofinis filmas, pasakojantis apie vidinį savęs pažinimą ir Dievo paieškas
norint išsiaiškinti už ką jis mums siunčia išbandymus. Muhamedas – tarsi saulės
atspindys Žemėje. Jis, tikėdamas galimybe vieną dieną užčiupti Alachą, visur jo
ieško lytėdamas pasaulį savo mažais pirščiukais. Juk, anot jo, Dievas gali
tūnoti vištidėje, javų laukuose, ore, paukščio giesmėje ir net švelniose
močiutės rankose.

www.kinopoisk.ru
Aktoriai, o ypač berniuką
vaidinęs Mohsen Ramezani bei jo tėvą įkūnijęs Hossein Mahjoub, vaidino puikiai.
Žiūrovas priverčiamas nuolat jausti šilumą ir artumą Muhamedui bei puoselėti
dviprasmiškus jausmus jo tėvui. O toji scena, kuomet vaikas, atsidūręs aklo
dailydės namuose pirmą kartą pasakoja apie save ir kaip jis rankomis lytėdamas
pasaulį, ieško Dievo, beprotiškai spaudžia širdį.
Juostoje išlaikoma plonytė riba
tarp meilės ir neapykantos. Viso filmo metu tėvas, regis, tik ir tenori
nusikratyti vaiku ir linki jam mirties. Net jų pasivaikščiojimo prie jūros
metu, vandens stichija šėlsta, o paukščiai krykščia lyg išprotėję, tarsi
atspindėdami tėvo širdyje kunkuliuojančius jausmus. Finaliniai kadrai liečia
pačias jautriausias stygas, verčia abejoti teisingumu ir parodo žiūrovui ašaras
tėvo akyse ir meilę, juntamą vaikui. Deja, visa tai pasirodė per vėlai...

www.kinopoisk.ru
Ne itin mėgstu kuomet režisierius
žaidžia žiūrovo jausmais gvildendamas neįgalumo tematiką, o ypač kuomet tai
liečia vaikus. Tačiau šis filmas kitoks. Kadrai, kuriuose matai iš sielvarto
kenčiantį aklą vaiką ne juokais drasko širdį, kelia gailestį, pasipiktinimą
pasaulio santvarka, norą ieškoti teisybės ir skausmą, jog negali padėti tam
žmogui. Tokie filmai, nepaisant to ar jie geri, ar prastoki, automatiškai
gniaužia širdį, kelia virtinę jausmų ir užgožia tą tikrąją reakciją į filmą. Tačiau
„Rojaus spalvoje“ viskas kitaip. Režisierius nemanipuliuoja žiūrovu ir nebando
žaisti jo jausmais, nekelia dirbtinių emocijų. Majid Majidi parodo realybę kad
ir kokia ji būtų. Taip, ji skaudi, neteisinga, verčianti žiūrovą kentėti kartu
su Muhamedu, tačiau, nepaisant to, režisierius geba net ir tokią skaudžią temą
nuspalvinti šviesiomis spalvomis, dovanoti žiūrovui tikėjimą ir viltį, palikti
intrigą ir tuo pačiu atsakyti į visus peržiūros metu iškilusius klausimus. Filmo
pabaiga leidžia tikėti, jog tokia išeitis – geriausia išeitis visiems
veikėjams. Juostos kūrėjas nesmerkia ir neteisina veikėjų ir leidžia žiūrovui padaryti
savo išvadas. Toks juostos kūrimo principas tik dar labiau sustiprina realizmą
ir verčia tikėti, jog tai ne pramanas, o realybė, kurią turime išmokti priimti
tokią, kokia ji yra.
Tad Majid Majidi – Irano kino
magas, kurio filmai – tarsi šviežio oro gurkšniai, leidžiantys pajusti gyvenimo
ritmą ir sugrąžinantys į realybę.