Picture
www.kinopoisk.ru
Šeimyninė drama

Režisierius: Majid Majidi

Šalis: Iranas

Trukmė: 90 min                                                                                 
 

Nors Irano filmai vis dar yra šiokia tokia egzotika, turbūt daugelis prisimena režisierių Majid Majidi, sukūrusį jau anksčiau aprašytus „Dangaus vaikus“.

Muhamedas (akt. Mohsen Ramezani) – aklas berniukas, besimokantis specializuotoje Teherano mokykloje. Šiandien paskutinė mokslo metų diena. Gyvybingas, geraširdis ir protingas vaikas negali sulaukti akimirkos, kuomet jo pasiimti atvažiuos mylimas ir išsiilgtas tėtis (akt. Hossein Mahjoub). Deja, kaip paaiškėja, vaikas tėčiui nėra jau toks mylimas. Ketinantis antrą kartą vesti jauną merginą, vyras nuo būsimos šeimos slepia neįgalų sūnų ir jo aklumą bei kaltina Alachą už savo nelaimes ir griūvantį gyvenimą. Atvykęs į mokyklą pasiimti vaiko tėvas stengiasi įtikinti mokyklos direktorių palikti vaiką mokykloje, tačiau, sulaukus neigiamos reakcijos, pasiima Muhamedą namo.

Picture
www.kinopoisk.ru
Iš Teherano žiūrovas nukeliamas į tolimą kaimą kalnuotoje vietovėje. Čia berniuko laukia dvi seserys (akt. Farahnaz Safari ir akt. Elham Sharifi) ir mylima močiutė Aziz (akt. Salameh Feyzi). Regis, gyvenimas vėl teka ramia vaga, Muhamedą apgaubia rūpestis, globa ir begalinė trijų moterų meilė, tačiau berniuko tėvo vis neapleidžia mintys apie atsikratymą vaiku. Išvežęs berniuką gyventi ir mokytis pas aklą dailidę tėvas vis vien neranda nei laimės, nei sielos ramybės, o mažasis Muhamedas kenčia atskirtas nuo trijų mylimiausių savo moterų.

„Rojaus spalva“ – tai kiek filosofinis filmas, pasakojantis apie vidinį savęs pažinimą ir Dievo paieškas norint išsiaiškinti už ką jis mums siunčia išbandymus. Muhamedas – tarsi saulės atspindys Žemėje. Jis, tikėdamas galimybe vieną dieną užčiupti Alachą, visur jo ieško lytėdamas pasaulį savo mažais pirščiukais. Juk, anot jo, Dievas gali tūnoti vištidėje, javų laukuose, ore, paukščio giesmėje ir net švelniose močiutės rankose.

Picture
www.kinopoisk.ru
Aktoriai, o ypač berniuką vaidinęs Mohsen Ramezani bei jo tėvą įkūnijęs Hossein Mahjoub, vaidino puikiai. Žiūrovas priverčiamas nuolat jausti šilumą ir artumą Muhamedui bei puoselėti dviprasmiškus jausmus jo tėvui. O toji scena, kuomet vaikas, atsidūręs aklo dailydės namuose pirmą kartą pasakoja apie save ir kaip jis rankomis lytėdamas pasaulį, ieško Dievo, beprotiškai spaudžia širdį.

Juostoje išlaikoma plonytė riba tarp meilės ir neapykantos. Viso filmo metu tėvas, regis, tik ir tenori nusikratyti vaiku ir linki jam mirties. Net jų pasivaikščiojimo prie jūros metu, vandens stichija šėlsta, o paukščiai krykščia lyg išprotėję, tarsi atspindėdami tėvo širdyje kunkuliuojančius jausmus. Finaliniai kadrai liečia pačias jautriausias stygas, verčia abejoti teisingumu ir parodo žiūrovui ašaras tėvo akyse ir meilę, juntamą vaikui. Deja, visa tai pasirodė per vėlai...

Picture
www.kinopoisk.ru
Ne itin mėgstu kuomet režisierius žaidžia žiūrovo jausmais gvildendamas neįgalumo tematiką, o ypač kuomet tai liečia vaikus. Tačiau šis filmas kitoks. Kadrai, kuriuose matai iš sielvarto kenčiantį aklą vaiką ne juokais drasko širdį, kelia gailestį, pasipiktinimą pasaulio santvarka, norą ieškoti teisybės ir skausmą, jog negali padėti tam žmogui. Tokie filmai, nepaisant to ar jie geri, ar prastoki, automatiškai gniaužia širdį, kelia virtinę jausmų ir užgožia tą tikrąją reakciją į filmą. Tačiau „Rojaus spalvoje“ viskas kitaip. Režisierius nemanipuliuoja žiūrovu ir nebando žaisti jo jausmais, nekelia dirbtinių emocijų. Majid Majidi parodo realybę kad ir kokia ji būtų. Taip, ji skaudi, neteisinga, verčianti žiūrovą kentėti kartu su Muhamedu, tačiau, nepaisant to, režisierius geba net ir tokią skaudžią temą nuspalvinti šviesiomis spalvomis, dovanoti žiūrovui tikėjimą ir viltį, palikti intrigą ir tuo pačiu atsakyti į visus peržiūros metu iškilusius klausimus. Filmo pabaiga leidžia tikėti, jog tokia išeitis – geriausia išeitis visiems veikėjams. Juostos kūrėjas nesmerkia ir neteisina veikėjų ir leidžia žiūrovui padaryti savo išvadas. Toks juostos kūrimo principas tik dar labiau sustiprina realizmą ir verčia tikėti, jog tai ne pramanas, o realybė, kurią turime išmokti priimti tokią, kokia ji yra.

Tad Majid Majidi – Irano kino magas, kurio filmai – tarsi šviežio oro gurkšniai, leidžiantys pajusti gyvenimo ritmą ir sugrąžinantys į realybę. 

Inga
29/8/2011 02:07:37 am

Vakar pažiūrėjau šį filmą- nuostabus ... daug nuostabių emocijų, fantastiškų garsų, spalvų ...
Rekomenduoju visiems, kas mėgsta neholivudinius, nelėkštus filmus, o nori laisvos erdvės pamąstymams, jausmams....
Žiūrint tokius filmus, pasaulis turėtų tapri geresnis ...

Reply
Super
14/11/2013 03:55:47 pm

Visa filmo esmė - tėvas aklas. Nemato savo sūnaus, vienintelio sūnaus kurį turi. Pačioje pabaigoje tėvas praregi, vaizdinis simbolis - nuskendusio aklo vaiko ranka prašvinta. Ir pati finalinė poza "pieta" alegorija į klūpinčios, raudančios Marijos laikančios nukryžiuotą Jėzų.
Filmas super - pilnas simbolių, spėk gaudyti ir gvildenti.

Reply



Leave a Reply.


UA-35502470-1