Biografinė karinė drama
Režisierius: Steven Spielberg
Šalis: JAV
Trukmė: 152 min
„Saulės imperija“ sukurta
remiantis to paties pavadinimo rašytojo J.G. Ballard autobiografiniu romanu.
1941 – ieji. Antrojo pasaulinio
karo metai. Džimas Grahamas (vaidina akt. Christian Bale) vienuolikametis
Didžiosios Britanijos diplomato sūnus, su šeima gyvenantis Šanchajuje –
vieninteliame neokupuotame japonų Kinijos mieste. Tačiau ramybė trunka neilgai
– į miestą įsiveržia japonai, masinėje bėgančių žmonių minioje Džimas
atitrūksta nuo tėvų ir pasimeta milžiniškame ir svetimame mieste. Čia jį randa gudrus
machinatorius Beisis (vaidina akt. John Malkovich), laikinai priglaudęs
protingą ir imlų vaikį. Tačiau aplinkybės ir vėl susiklosto ne pagal planą ir
Beisis su Džimu patenka į karo belaisvių stovyklą.

www.static.guim.co.uk
Čia prasideda naujas Džimo
gyvenimo etapas, kuriame jis priverstas pamiršti vaikiškus žaidimus ir svajones
bei pradėti žaisti jam naują žaidimą suaugusiųjų pasaulyje – „kaip išgyventi“.
Kęsdamas nepriteklių, užgauliojimus ir išdavystes Džimas kovoja dėl vietos po
saule. Siūlės, jungiančios jį su vaikyste nutrūksta, tačiau vaikis iš
paskutiniųjų stengiasi neprarasti optimizmo ir išlikti savimi. Karas ir
nesibaigiantys sunkumai iš nerūpestingo vaiko Džimą paverčia gyvenimo
nuvargintu paaugliu, nebesitikinčiu rasti šeimą. O jis tenorėjo skraidyti...

www.i.dailymail.co.uk
Iš daugumos mano matytų filmų šis
išsiskiria savo garso takeliu ir žodžiais nenusakoma Christian Bale vaidyba.
Filme daug giesmių, choro
atliekamų kūrinių, o kai kurios dainos tokios gilios ir jausmingos, jog regis
gali užuosti, paliesti muziką, kuri tave panardina kone į transo būseną ir
kiaurai skrodžia tavo kūną. Jai apibūdinti net žodis „nuostabu“ yra gerokai per
silpnas. Patiko gražūs peizažai, tikslios ir aiškios detalės, atsirandančios
vietoje ir laiku.

www.stardusttrailers.com
Na, o Christianas Bale‘as „Saulės
imperijoje“ neapsakomas. Nemoku žodžiais nusakyti jo vaidybos meistriškumo.
Šiame filme jis absoliučiai tobulas. Jo įkūnijamas personažas – įvairiapusiškas
paauglys, kurio nuotaikas aktorius „pagauna“ ir perteikia stulbinančiai. Pagrindinė
filmo figūra – būtent Džimis – visa kita matant jį nublanksta ir tampa tiesiog
filmo fonu. Vieną akimirką jis pasineria į būseną (nepabijokime žodžio transas)
kuomet džiūgauja matydamas priešų lėktuvus, šią nuotaiką keičia nuostaba ir
sumišimas, po jos seka ašaros ir širdgėla, skausmas. Ir visa tai vos minutės
bėgyje. Neįtikėtina? Christianas Bale‘as tai padarė. Tuo metu jam tebuvo trylika
metų.
Galiu drąsiai teigti, jog Christianui
Bale aktorinis meistriškumas – įgimtas, į kraują įaugęs dalykas, kuris bėgant
metams tobulėjo ir išsivystė į tokį talentą, jog matyt, kad Holivude sunkokai rastume
antrą žmogų, kurio vaidmenų ir įkūnijamų personažų diapazonas būtų toks platus
ir įvairialypis.
Ne ką prasčiau ekrane atrodo John
Malkovich, įkūnijęs žavų ir apsukrų niekšelį, vėliau matytą dar ne viename jo filme
ateityje.
Stevenas Spielbergas sumaniai
pateikė Džimo gyvenimo priešpriešas. Pradžioje matoma harmoninga, prabangos
apsupta vaiko kasdienybė, kurioje vyrauja juokas ir žaidimai filmo eigoje
transformuojasi į karo belaisvių stovyklą, kurioje nėra garantijų dėl ateities,
kenčiamas nepriteklius, o pabėgėliai miršta vienas po kito.
„Saulės imperijoje“ rodomas
vaiko, kaip asmenybės susiformavimas augant be tėvų globos. Džimis liekas
vienas ir nuo šiol pats turi nuspręsti kas yra gerai, o kas blogai. Pats
suformuoti savo idealus ir gyvenimo kelią. Jis simpatizuoja japonams, nors
turėtų jų nekęsti, moka jų kalbą ir dainuoja jų dainas – jis nutolęs nuo karo
laikų suvokimo „savi“ ir „priešai“.
Iš tiesų gaila, kad JAV Kino
Akademija „Saulės imperiją“ nominavo 6 Oskarams (geriausias operatorius,
geriausias kostiumų dizainas, geriausias montažas, geriausia muzika, geriausias
garsas, geriausios dekoracijos), tačiau nei vieno taip ir neįteikė. Tais metais
net 9 Oskarus susišlavė Bernardo Bertolucci juosta „Paskutinis imperatorius“
(orig. „The Last Emperor“), beje, irgi pasakojanti apie Kiniją.
Nors filmas gana ilgas (2,5h),
man nesinorėjo, kad jis baigtųsi. Stebint filmą norėjau sugerti į save
kiekvieną jo sekundę, grožėtis kiekvienu muzikos garsu ir kiekviena akimirka.
Tai vienas tų filmų, kurie žiūrimi po kelis kartus, nors ir šiaip esu mėgėja
vieną ir tą patį filmą žiūrėti daug kartų. Kažkokia nepaaiškinama silpnybė ir
noras įsiminti kiekvieną patikusio filmo detalę, tad ir „Saulės imperija“ bus
žiūrima dar tikrai ne kartą.