www.indiewire.com
Drama
Režisierius: Michael Haneke
Šalis: Austrija, Prancūzija, Vokietija
Trukmė: 127 min
Gyva kino legenda, austrų režisierius Michaelas Haneke 65-ajame Kanų kino festivalyje pristatė beprotiškai jaudinantį filmą apie meilę, priverstą išgyventi ligos ir senatvės išbandymą. Kanuose apdovanotas Auksine palmės šakele režisierius tapo šeštuoju režisieriumi, dukart pagerbtu šiuo apdovanojimu bei pirmuoju kūrėju, kurio Auksines palmės šakeles skiria vos treji metai. Atsiimdamas Auksinę palmės šakelę režisierius dėkojo ilgus metus jį palaikiusiai žmonai ir teigė, jog filmo siužetas remiasi jųdviejų vienas kitam duotu pažadu nepalikti vienas kito tokioje situacijoje, kurią išgyveno pagrindiniai filmo herojai.
Į kino ekraną grąžinęs prancūzų kino legendas ir Naujosios bangos simbolius Jean-Louisą Trintignantą ir Emmanuelle Rivą, M. Haneke kino salėje esantiems žiūrovams pateikė provokuojantį išbandymą. Režisieriaus teigimu, filmo scenarijus sukurtas būtent J. L. Trintignantui, kuris, pasitraukęs iš didžiojo kino, M. Hanekei padarė išimtį ir po devynerių metų pertraukos sugrįžo į filmavimo aikštelę.
Režisierius: Michael Haneke
Šalis: Austrija, Prancūzija, Vokietija
Trukmė: 127 min
Gyva kino legenda, austrų režisierius Michaelas Haneke 65-ajame Kanų kino festivalyje pristatė beprotiškai jaudinantį filmą apie meilę, priverstą išgyventi ligos ir senatvės išbandymą. Kanuose apdovanotas Auksine palmės šakele režisierius tapo šeštuoju režisieriumi, dukart pagerbtu šiuo apdovanojimu bei pirmuoju kūrėju, kurio Auksines palmės šakeles skiria vos treji metai. Atsiimdamas Auksinę palmės šakelę režisierius dėkojo ilgus metus jį palaikiusiai žmonai ir teigė, jog filmo siužetas remiasi jųdviejų vienas kitam duotu pažadu nepalikti vienas kito tokioje situacijoje, kurią išgyveno pagrindiniai filmo herojai.
Į kino ekraną grąžinęs prancūzų kino legendas ir Naujosios bangos simbolius Jean-Louisą Trintignantą ir Emmanuelle Rivą, M. Haneke kino salėje esantiems žiūrovams pateikė provokuojantį išbandymą. Režisieriaus teigimu, filmo scenarijus sukurtas būtent J. L. Trintignantui, kuris, pasitraukęs iš didžiojo kino, M. Hanekei padarė išimtį ir po devynerių metų pertraukos sugrįžo į filmavimo aikštelę.
www.thetimes.co.uk
M. Haneke kuria uždaros konstrukcijos filmą, kurio veiksmas vyksta Anos (akt. Emmanuelle Riva) ir Žoržo (akt. Jean-Louis Trintignant) bute, tik kelissyk išeinant iš už jo ribų, o prasideda ir baigiasi tame pačiame taške. Ana ir Žoržas – buvę muzikos mokytojai, pensininkai, dienas leidžiantys jaukiame jųdviejų bute, apstatytame knygomis. Sienas puošiantys seni paveikslai, maloniai cypiančios grindys, svetainėje įsitaisęs fortepijonas ir dideli buto langai gaubia ypatingai vienas kitą gerbiančių ir mylinčių senjorų kasdienybę. Kartais juos aplanko duktė – gastroliuojanti muzikė Eva (akt. Isabelle Huppert) ar buvęs mokinys, šiandien garsus pianistas Aleksandras (akt. Alexandre Tharaud).
Vieną dieną Aną ištinka priepuolis, pakeitęs sutuoktinių gyvenimą ir kasdienybę. Ligos patale atsidūrusi moteris vyrui pateikia meilės išbandymą ir išgauna sutuoktinio pažadą niekuomet neguldyti jos ligoninėn. Rūpestingai prižiūrėdamas žmoną Žoržas skausmingai mato kaip sulig kiekviena diena gesta jo mylimos moters kūnas ir protas, o jo mintyse telieka Anos prisiminimas. Jausdamasi pažeminta, niekam nereikalinga našta, Ana kovoja su liga, tačiau pastaroji pasirodo esanti stipresnė ir sutuoktiniams suduoda dar vieną smūgį...
Vieną dieną Aną ištinka priepuolis, pakeitęs sutuoktinių gyvenimą ir kasdienybę. Ligos patale atsidūrusi moteris vyrui pateikia meilės išbandymą ir išgauna sutuoktinio pažadą niekuomet neguldyti jos ligoninėn. Rūpestingai prižiūrėdamas žmoną Žoržas skausmingai mato kaip sulig kiekviena diena gesta jo mylimos moters kūnas ir protas, o jo mintyse telieka Anos prisiminimas. Jausdamasi pažeminta, niekam nereikalinga našta, Ana kovoja su liga, tačiau pastaroji pasirodo esanti stipresnė ir sutuoktiniams suduoda dar vieną smūgį...
www.studiobriefing.net
Michaelas Haneke garsėja kaip režisierius, begėdiškai apnuoginantis tai, apie ką didžioji dalis visuomenės yra linkusi nutylėti. Būdamas negailestingu žiūrovams režisierius žingsnis po žingsnio pristato visus pagrindinių herojų agonijos etapus, palaipsniui vis kaitindamas salėje tvyrančią atmosferą. Vyras tarsi vaiduoklis įsiveržia į žiūrovo vidų, čiumpa ir išlaisvina visą sielos kertelėse tūnojusį skausmą, priverčia eiti praeityje išgyventų emocijų žarijomis ir skausmingai suvokti ekrane vaizduojamų įvykių realistiškumą.
Kaip žinia, M. Haneke nėra vienas tų režisierių, kuriems pareiškus, jog kurs filmą apie meilę žiūrovas naiviai patikėtų, jog tai bus būtent filmu apie meilę. Todėl kino salėje slenkant „Meilės“ akordams manęs neapleido jausmas, jog kažkas čia ne taip – būtų neįtikėtina, jeigu M. Haneke Anos ir Žoržo istorijai būtų leidęs tekėti įprasta vaga ir žiūrovui pavaizdavęs tik du inteligentiškus pensininkus, rytais gaminančius pusryčius, popiet skaitančius laikraščius, o vakarais besiklausančius klasikinės muzikos. Ir toks momentas atėjo – palengva filmas įgauna labai hanekišką braižą ir tampa tokiu, kokio ir galima buvo tikėtis iš austrų režisieriaus.
Nepaisant to, viename savo straipsnių Edvinas Pukšta M. Hanekę kaltina neoriginalumu ir svetimų idėjų kopijavimu, teigdamas, jog režisierius neparodė nieko naujo, tik pakartojęs islandų režisieriaus Rúnar Rúnarsson filmo „Vulkanas“ (orig. „Eldfjall“, 2011) istoriją. Kadangi pastarojo filmo nemačiau, negaliu palyginti šių juostų, tačiau esu linkusi dvejoti M. Hanekes gebėjimu plagijuoti kitus.
Kaip žinia, M. Haneke nėra vienas tų režisierių, kuriems pareiškus, jog kurs filmą apie meilę žiūrovas naiviai patikėtų, jog tai bus būtent filmu apie meilę. Todėl kino salėje slenkant „Meilės“ akordams manęs neapleido jausmas, jog kažkas čia ne taip – būtų neįtikėtina, jeigu M. Haneke Anos ir Žoržo istorijai būtų leidęs tekėti įprasta vaga ir žiūrovui pavaizdavęs tik du inteligentiškus pensininkus, rytais gaminančius pusryčius, popiet skaitančius laikraščius, o vakarais besiklausančius klasikinės muzikos. Ir toks momentas atėjo – palengva filmas įgauna labai hanekišką braižą ir tampa tokiu, kokio ir galima buvo tikėtis iš austrų režisieriaus.
Nepaisant to, viename savo straipsnių Edvinas Pukšta M. Hanekę kaltina neoriginalumu ir svetimų idėjų kopijavimu, teigdamas, jog režisierius neparodė nieko naujo, tik pakartojęs islandų režisieriaus Rúnar Rúnarsson filmo „Vulkanas“ (orig. „Eldfjall“, 2011) istoriją. Kadangi pastarojo filmo nemačiau, negaliu palyginti šių juostų, tačiau esu linkusi dvejoti M. Hanekes gebėjimu plagijuoti kitus.
www.thetimes.co.uk
Kine negaliu pakęsti melo, primygtinio spekuliavimo jausmais ir negebėjimo įtikinti žiūrovą. M. Haneke negalioja nei viena pastarojo sakinio dalis, tad „Meilę“ galima pavadinti sąžiningai realistišku filmu. Neįtikėtinais ilgais kadrais džiugindamas žiūrovų akis režisierius dar sykį įrodo abejonių nekeliantį savo profesionalumą ir tarsi užsimena, jog jo kūrybai nėra jokių tabu.
„Meilė“ – statiškas ir lėtas filmas, kuriame, regis, nieko nevyksta. Persmelkta pagrindinės herojės artėjimu į mirtį ir palaipsniniu, ypatingai realistišku jos gesimu juosta vaizduoja neįtikėtinai jaudinantį ir švelnų sutuoktinio rūpestį sergančia žmona. Tokį, kurį išvydus akyse tvenkiasi ašaros, o galvoje ima suktis noras išgyventi tokį jausmą.
Beprasidedant filmui ir kino ekrane lekiant finaliniams titrams kino salėje aidėjo mirtina tyla. Jokio čežėjimo, kosulio, krenkštimo ir kitokių pašalinių garsų, masiškai pasireiškiančių prieš filmų peržiūras ir po jų. Iš pradžių pasiruošę sudėtingo ir daugiasluoksnio filmo peržiūrai žiūrovai nekantravo išvysti festivalio „Scanorama“ pažiba vadintą juostą. Išvydę ją neteko žado ir apdovanojo vos keliais nedrąsiais plojimais.
Po Šuberto ir Bethoveno melodijomis persigėrusio filmo peržiūros apima dvejopas jausmas. Džiaugiesi pamatęs didžiulę ir nuoširdžią meilę, besitęsusią visą gyvenimą, tačiau tuo pat jautiesi skausmingai. M. Hanekes papasakota istorija tarsi drumzlės nusėda sieloje ir priverčia galvoti apie ją dar ir dar sykį, skausmingai išgyvenant istorijos tikrumą. Pasibaigus filmui žiūrovai neskubėdami kilo iš savo kėdžių ir šluostėsi ašaras. „Meilė“ – vienas tų filmų, gebančių sujaudinti net ir tuos, kurie teigia esą atsparūs režisierių burtams.
Šiandien, mintyse vis dar grįždama prie anądien pamatytos istorijos kiekvienam iš Jūsų nuoširdžiai linkiu išgyventi nors dalelę tos meilės, kurią Michaelis Haneke pavaizdavo juostoje „Meilė“, o esant galimybei, išvysti austrų kino mago kūrinį.
„Meilė“ – statiškas ir lėtas filmas, kuriame, regis, nieko nevyksta. Persmelkta pagrindinės herojės artėjimu į mirtį ir palaipsniniu, ypatingai realistišku jos gesimu juosta vaizduoja neįtikėtinai jaudinantį ir švelnų sutuoktinio rūpestį sergančia žmona. Tokį, kurį išvydus akyse tvenkiasi ašaros, o galvoje ima suktis noras išgyventi tokį jausmą.
Beprasidedant filmui ir kino ekrane lekiant finaliniams titrams kino salėje aidėjo mirtina tyla. Jokio čežėjimo, kosulio, krenkštimo ir kitokių pašalinių garsų, masiškai pasireiškiančių prieš filmų peržiūras ir po jų. Iš pradžių pasiruošę sudėtingo ir daugiasluoksnio filmo peržiūrai žiūrovai nekantravo išvysti festivalio „Scanorama“ pažiba vadintą juostą. Išvydę ją neteko žado ir apdovanojo vos keliais nedrąsiais plojimais.
Po Šuberto ir Bethoveno melodijomis persigėrusio filmo peržiūros apima dvejopas jausmas. Džiaugiesi pamatęs didžiulę ir nuoširdžią meilę, besitęsusią visą gyvenimą, tačiau tuo pat jautiesi skausmingai. M. Hanekes papasakota istorija tarsi drumzlės nusėda sieloje ir priverčia galvoti apie ją dar ir dar sykį, skausmingai išgyvenant istorijos tikrumą. Pasibaigus filmui žiūrovai neskubėdami kilo iš savo kėdžių ir šluostėsi ašaras. „Meilė“ – vienas tų filmų, gebančių sujaudinti net ir tuos, kurie teigia esą atsparūs režisierių burtams.
Šiandien, mintyse vis dar grįždama prie anądien pamatytos istorijos kiekvienam iš Jūsų nuoširdžiai linkiu išgyventi nors dalelę tos meilės, kurią Michaelis Haneke pavaizdavo juostoje „Meilė“, o esant galimybei, išvysti austrų kino mago kūrinį.
RSS Feed
