
Režisierius: Xavier Dolan
Šalis: Kanada
Trukmė: 95 min
„Įsivaizduojamos meilės“ – tai tikrų tikriausia staigmena ir velniškai skanus saldainis, suvyniotas į šiugždantį popierių. Jau patys pirmieji filmo kadrai priverčia suklusti, išsišiepti iki ausų ir aukštai pakėlus antakius nekantriai laukti tęsinio. Nepaisant įdomios pradžios, filmo užuomazgą galima pavadinti gana lengvai nuspėjama, tačiau tai kompensuoja netikėtas juostos finalas.
Šios daugeliu atžvilgiu netikėtos juostos autorius – vos 22-ejų režisierius Xavieras Dolanas, neslepiantis savo netradicinės lytinės orientacijos ir pristatęs vos antrą savo režisuotą filmą. Jaunuolis ne tik sukūrė visapusiškai įdomią ir daugiasluoksnę juostą, tačiau ir dar kartą patvirtino savo, kaip itin perspektyvaus kūrėjo statusą.

Naujasis režisieriaus filmas, romantinė drama „Įsivaizduojamos meilės“ puikiai atspindi savo pavadinimą, o jaunasis kino genijus X. Dolanas, tarsi vadovaudamasis paties Napoleono šūkiu „Jei nori, kad kažkas būtų padaryta gerai, daryk tai pats“, šiame filme tampa ne tik aktoriumi ir režisieriumi, tačiau ir scenarijaus autoriumi, prodiuseriu bei kostiumų dizaineriu. Būtent per drabužius ir muziką režisierius meistriškai atskleidžia pagrindinių veikėjų charakterius, iki minimumo sumažindamas dialogų kiekį ir įrodęs savo, kaip vizualisto talentą.

Į pagrindinę filmo istoriją, pasakojančią apie geriausius draugus Frensį ir Mari, įsimylėjusius savo naująjį draugą, žavingą garbanių Nikolą, išoriškai atrodantį kaip iš akies luptu Mikelandželo Dovydu ar graikų Olimpo dievu, įsipina karčias meilės istorijas išgyvenusių žmonių pasakojimai, kurių dėka ne vienas žiūrovas prisimins savo pačių patirtas nuoskaudas ir beprotišką elgesį vos tik įsimylėjus. Pagrindinius filmo herojus, Frensį ir Mari pirmyn gena tikros meilės stygius, sportinis azartas ir, žinoma, konkurencija. Iš pirmo žvilgsnio jaunuolius sieja vienas stipriausių saitų žmonijos istorijoje – draugystė, tačiau po traškia jos pluta slepiasi neišsemiami ironijos klodai, noras puikuotis, konkurencinis pavydas ir bandymai įgelti.

X. Dolanas vaizduoja retro ir pop art stilius, aukština meną ir prisipažįsta meilėje aktorei Audrey Hepburn. Filme nemažai simbolikos ir užuominų į garsius meno kūrinius – juostoje savo vietą randa „Pusryčių pas Tifanę“ žvaigždė, kurią primena bembišku žvilgsniu apdovanota pagrindinė filmo herojė, Jamesas Deanas ir net baltas triušis, regis, pasiruošęs nuvesti herojus pas Alisą, nuklydusią į Stebuklų šalį. Vaizduodamas skirtingiems stiliams, laikmečiams ir kultūroms būdingus atributus režisierius aprėpia daug temų, tačiau tuo pačiu nepaverčia filmo chaotišku veiksmų, įvykių ir detalių rinkiniu.

Vidinėse ir išorinėse erdvėse vykstantis veiksmas, aibė pašalinių garsų, ištaršytos arba idealiai suglaistytos herojų šukuosenos, išraiškinga jų kūno kalba, spalvingi rūbai ir visa tai godžiai apsupantys cigarečių dūmai sukuria gana laisvą, nepriklausomą ir nerūpestingą filmo atmosferą. Filme vyrauja sulėtinti, spalviškai įdomūs kadrai, sustiprinantys žavesio akimirkas ir matomus kadrus padarantys dar emocionalesniais bei suteikiantys jiems dramatiškumo. Kiek pasakišką filmo atmosferą sustiprina puikus operatoriaus darbas, įdomus montažas, vaiskios ir ryškios filmo spalvos, žydinčios nuostabios muzikos fone, kuri filme atlieka vieną pagrindinių vaidmenų. Itin taikliai parinktas filmo muzikinis apipavidalinimas galėtų būti pavadintas vienu iš filmo sėkmės raktų. Čia pinasi šiuolaikinės muzikos ir septintojo dešimtmečio ritmai, o savo vietą randa net Bacho pirmoji siuita, kurios fone vyksta meilės aktas.

Galvodama apie pagrindinę juostos temą, prisiminiau vieno lietuviško tinklaraščio paantraštę, kuri itin taikliai apibūdintų šį paieškų kupiną spalvingą filmą – „Laimės paieškos rožiniame mieste“. Juk ir Mari, ir Frensis teieškojo meilės...