Picturewww.berlinale.de
Pirmąsyk atvykus į bet kokį didelio masto kino festivalį jautiesi tarsi įmestas į ugnį. Nežinai kur eiti, kaip ir kur gauti bilietus į konkursinę festivalio programą, kaip nusigauti iki kino teatrų, keliskart pasiklysti, būtinai nuvažiuoji ne į tą pusę arba pražiopsai savo maršrutą, kartais nerandi kino teatro, kartais pavėluoji į seansą arba atvyksti keletu valandų per anksti. Visa tai – tarsi privaloma pirmakarčiam kino festivalio lankytojui. Antrasis ir tolimesni vizitai – kardinaliai skiriasi nuo pirmojo. Aukštai iškėlęs galvą gali išvardinti kas yra kas, viešojo transporto sistemą išmanai ne prasčiau už daugybos lentelę ir žinai kiekvieną festivalio smulkmeną. Taip antrąsyk atvykusi į Berlyno kino festivalį ir jo metu vykusią Europos kino mugę jaučiausi ir aš.

Nors daug kam atrodo, jog į festivalius važiuojama linksmintis, turiu išsklaidyti magišką jų aurą, pripažindama, jog festivaliai –sunkus darbas, reikalaujantis fizinės ir emocinės ištvermės. Nors... taip, festivalių vakarėliai yra patys įspūdingiausi kokiuose man yra tekę dalyvauti, tačiau tam, kad patekti į juos, prieš tai tenka nudirbti labai daug darbų. 


 
 
Picturewww.filmexpos.com
Nors po mano išvykos į Cine Europe – 2014 parodą Barselonoje prabėgo jau kone metai, dalintis įspūdžiais niekuomet nevėlu!

Cine Europe – prestižinė paroda, kasmet sutraukianti būrį didžiausių filmus platinančių kompanijų atstovus bei jų filmų platintojus ir kino teatrų valdytojus. Parodos rėmuose ne tik pristatomos kino naujienos, dalyvaujama didžiųjų Holivudo kino studijų pristatymuose ir vakarėliuose, tačiau ir lankomasi aibėje seminarų, mokymų ir apvalaus stalo diskusijų. Birželio 16 – 19 dienomis vykęs renginys keletui dienų įsikuria tarptautiniame Barselonos konferencijų centre. Vos atvykus išduodamas parodos pasas, atrodantis tarsi turgaus prekeivio piniginė, kabinama ant kaklo :) Apsiginklavus ja keliaujama prie kito stendo, kuriame išduodamas dar vienas parodos pasas, tačiau šįkart tai – mažutė knygelė, kurioje galima rasti ne tik festivalio programą, tačiau ir būtina įrašyti savo asmens duomenis (pametimo atvejui). Gavus pasą kelionė tęsiasi trečiojo stendo link, kuriame gaunu festivalio kuprinę, o joje: metalinis kibirėlis spragėsiams su filmo „Transformeriai 4“ atributika, keli tušinukai, pieštukas, skėtis, vyriški marškinėliai, lipnūs lapeliai, dvi užrašų knygelės, plastikinė vaikiška filmo „Bitė Maja“ gertuvė, įvairių Holivudo blockbusterių magnetai, pakabukai, monetos, pakelis užkandžių.


 
 
Picture
Kanai, Kanai, Kanai – daugelio išsvajota, plačiai apkalbėta ir prabangos sinonimu jau spėjusi tapti vieta, kasmet čia sutraukianti milijonus turistų. Bene didžiausias masinio svečių iš užsienio atvykimo į miestelį kaltininkas – kasmet vykstantis Kanų kino festivalis, įspūdžiais apie kurį šiandien ir pasidalinsiu.

Dalyvių pasiruošimas Kanams kasmet prasideda ypatingai anksti, kadangi festivalio metu rasti būstą mieste – ne itin lengva užduotis. Norint gyventi pačiuose Kanuose neretai tenka spręsti dilemą ar pakratyti kišenes ar ryžtis gyvenimui ne itin kaip atrodančiame hostelyje. Iki festivalio likus dar keletui mėnesių dalis viešbučių būna gerokai užimti kelių kilometrų spinduliu, tad nemažai į Kanus atvykstančių svečių renkasi gyventi Juan les Pins, Vallauris miesteliuose ar Antibuose. Nors iš pradžių mintis gyventi ne Kanuose manęs nežavėjo, apsistojusi Juan les Pins miestelyje labai džiaugiausi tokiu sprendimu. Žemesnės kainos, mažesnis žmonių srautas, puikus susisiekimas (vos 10 min traukiniu iki Kanų, maždaug 40 min autobusu iki oro uosto) ir užburianti miestelio ramybė privertė manyti, jog ateityje būčiau linkusi dar sykį rinktis nakvynę čia.


 
 
Picture
Pirmajame straipsnyje apie Berlyno kino festivalį papasakojusi apie pasiruošimą jam, antrojoje dalyje detaliau aptarsiu šiųmetinį festivalį, jo metu matytus filmus, lankytus renginius ir tai, kaip gi jame sekėsi pirmąsyk čia atvykusiam KinoKadrui.

Šiųmetinio Berlyno kino festivalio konkursinė programa buvo gana silpna ir praktiškai niekuo neypatinga – duoklė klasikai, Azijos kinui, keletas skambių pavardžių. Mano galva, patys įdomiausi šiųmetinės Berlynalės projektai buvo parodyti už konkursinės programos ribų ir, kiek teko bendrauti su Lietuvos ir užsienio kino kritikais bei žiniasklaida, daugelio nuomonė buvo panaši. Nepaisant gana silpnos konkursinės programos, kitose programose Berlynas tiesiog spindėjo ir pasirinkti vos vieną ar kelis tos programos filmus (dėl laiko stokos) būdavo mažų mažiausiai sunku. Puikią festivalio programą įvertino ir žiūrovai - 64-asis Berlyno kino festivalis, šiemet ypatingą dėmesį skyręs filmams vaikams, apie vaikus ir brendimą, tapo rekordiniu festivalio istorijoje – iki jo uždarymo buvo parduota 332 tūkst. bilietų (po festivalio dauguma Berlyno kino teatrų pakartoja geriausių Berlynalės filmų seansus, tad šis skaičius nėra galutiniu ir ateityje tik didės).


 
 
Picture64-ojo Berlino kino festivalio plakatas
2014-aisiais KinoKadras pirmąsyk per trejus gyvavimo metus vyksta į užsienio kino festivalį. Startuojame Berlynalėje, kuri įeina į didžiųjų Europos kino festivalių trejetuką (Berlynas – Kanai – Venecija). Tūkstančius žmonių sutraukiantis reginys pirmojoje vasario pusėje kasmet vyksta Vokietijos sostinėje, tarsi atverdamas duris vis labiau įsibėgėjančiai kino festivalių ir apdovanojimų virtinei.

Taigi, kur, kaip ir nuo ko prasideda kelionė į Berlyną? Lapkričio viduryje paskelbus registraciją į būsimą festivalį viskas prasideda nuo akreditacijos pasirinkimo tipo, apie kurį plačiau galite pasiskaityti čia. 

Atkreipkite dėmesį, jog vasarį Berlyne vyksta tiek kino festivalis (vasario 6–16 dienomis), tiek Europos kino mugė, šurmuliuosianti kiek trumpiau – vasario 6-14 dienomis. Užsiregistravus www.berlinale.de svetainėje užpildoma trumpa anketa apie save ir įmonę/ įstaigą/ leidinį ar kitą žiniasklaidos priemonę, kurią atstovaujate bei pasirenkama norima festivalio akreditacija (galima festivalio (festival accreditation), spaudos (press), mugės (market badge) bei festivalio ir mugės akreditacija (market + festival accreditation)). Patariu neužmigti po žiemos sniegu ir visus su akreditacijų užsakymu ir apmokėjimu susijusius klausimus susitvarkyti laiku, kadangi vėliau jos ne tik gerokai brangsta, tačiau ir atsiranda 50 eurų mokestis už vėlavimą (late fee).


 
 
Picture
Pastaruoju metu specialieji ir vizualiniai efektai tapo neatsiejama kone kiekvieno filmo dalimi, nepriklausomai nuo jo biudžeto ir kilmės šalies. Ankstesniais laikais sietini su veiksmo ir fantastiniais filmais, pastaruoju metu jie tampa kiekvienos juostos palydovais. Sunku būtų teigti, kad specialieji efektai – šių dienų pramanas. Kaip žinome, jų protėviai kine gimė dar XIX amžiaus 9 dešimtmetyje, kai iliuzionizmu besižavintis prancūzas Georges Méliès ėmėsi ir išrado pirmuosius specialiuosius efektus: stop kadrą, sulėtintą ir pagreitintą filmavimus, dvigubą ekspoziciją ir kitus šiandienos kine įprastus elementus.

Spartėjant globalizacijai, kalboje plintant amerikonizmams, natūralu, kad kalbantis apie kiną, o ypač apie kompiuterinės grafikos ir technologijų panaudojimą jame, vartojami iš už Atlanto kilę terminai, tačiau čia koją pakiša žmogiškasis faktorius – yra specialistų, vartojančių skirtingą terminiją, tad, prieš pradėdami kalbėtis apie specialiuosius efektus kine, aptarkime su jais susijusią terminologiją.


 
 
Picture
Praėjusiais metais dėl darbų gausos spėjus pamatyti sąlyginai nedaug Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino Pavasaris“ filmų, šiemet džiaugiausi kasmetinėje kino šventėje galėdama praleisti nemažai laiko bei susipažinti su naujais žmonėmis, išvysti ypatingai ilgai lauktus kino filmus bei sudalyvauti įdomiuose festivalio renginiuose.

Deja, šiųmetiniai „Kino Pavasario“ įspūdžiai tapo kiek užtemdytais nesklandumų – nutrūkę, neįvykę ar stringantys kino seansai, citrininės spalvos filmo titrai ar laginantis filmas festivalio toli gražu nepuošia. Žinoma, dalį šių problemų galima būtų nurašyti tam, jog šiemet didžioji dalis festivalio filmų buvo rodoma skaitmeniniu formatu, tad festivalio organizatorių laukė didesnis iššūkis bei problemos, su kuriomis jie nebuvo susidūrę anksčiau. Kita vertus, asmeniškai mane festivalio metu lydėjo nemažai techninių su filmų peržiūromis lydinčių nesklandumų, privertusių gimti mintį apie rimtesnį pasiruošimą bei detalesnį techninių resursų apgalvojimą. Kita vertus, galbūt daugybė mano festivalio filmų peržiūras kamavusių nesklandumų tebuvo sutapimai, lydėję atsidūrus ne vietoje ir ne laiku?


 
 
Picture
www.mk.ru
„Kaip čia šalta!“, - vos susitikus įspūdžiais apie lietuviškąją žiemą pasidalina iš ne ką šiltesnės Rusijos atvykęs režisierius Aleksejus Fedorčenko, regis, neturintis bijoti žiemos speigų. Į 18-ąjį Vilniaus tarptautinį kino festivalį „Kino Pavasaris“ atvykęs vyras pristatė Naujojo Rusijos kino programoje rodytą savo filmą „Dieviškos pievų marių žmonos“ (rus. „Небесные жены луговых мари), kuriuo, kaip pats prisipažino, labai didžiuojasi ir džiaugiasi. „Ne ką mažiau negu buvimu Vilniuje“, - šiltai priduria jis, prieš pradėdamas jau trečiąjį interviu tądien.

Jus vadina vienu ryškiausiu Rusijos naujosios bangos režisierių. Kaip reaguojate į tokius teiginius?
Tikrai? (juokiasi) Niekuomet nesu to girdėjęs, tačiau ačiū už komplimentą – tai labai malonu.

Ar jūs pažįstamas su lietuviškais filmais ir mūsų šalies kino industrija?
Apie šiuolaikinį lietuvišką kiną nežinau absoliučiai nieko, tačiau geru žodžiu miniu Sovietinį kiną, ypatingai filmą „Niekas nenorėjo mirti“.

Pasikalbėkime apie naujausią Jūsų filmą „Dieviškos pievų marių žmonos“. Kodėl susidomėjote pievų mariais ir kas paskatino Jus sukurti šį filmą?
Šiais laikais rasti gerą scenarijų ir gerą istoriją yra be galo sunku. Pasaulį ištikusi idėjų krizė, tad visi vienais ar kitais būdais pradeda kartotis ar kartoti kitus – puikus to pavyzdys filmų perdirbiniai. Nenorėjau eiti šiuo keliu – siekiau rasti kažką naujo ir nematyto. Radau rašytoją Denisą Osokiną, kurio kūriniai kaskart nušviečia kažką naujo ir pateikia įdomybių. Mudu kartu dirbame beveik dešimtmetį – kartu sukūrėme tris dokumentinius filmus, Denisas rašė scenarijų mano filmams „Tylūs stebėtojai“ (rus. Овсянки, 2010), „Dieviškos pievų marių žmonos“ bei būsimam mano projektui, ties kuriuo dirbame šiuo metu. Šiandien Denisas yra laikomas vienu geriausių rašytojų Rusijoje, o mudviejų susitikimą ir darbą kartu su juo laikau savo asmenine sėkme.

Filmo „Dieviškos pievų marių žmonos“ idėjos autorius - Denisas. Jis – filologas, nagrinėjantis šiaurės tautų, finougrų kultūrą, tad tai jo asmeniniai interesai, kuriuos jis perkelia į literatūrą, o aš – į kiną.


 
 
Picture
Dažnas iš mūsų yra girdėjęs apie „Skalvijos kino akademiją“, kurioje ugdomi 9-10 klasių moksleiviai. Tačiau ką daryti, jeigu tau jau nebe 16-olika, planai studijuoti kiną nėra konkretūs, o žinių norisi čia ir dabar? Kino centras „Skalvija“, matydamas tokių mokymų poreikį siūlo kino kursus – mokymo programą, skirtą suaugusiems ir jaunimui nuo 16 metų. Būtent tokiuose mokymuose vieną dieną atsidūriau ir aš, tapusi „kino režisūros“ kurso klausytoja.

12 paskaitų ciklas, kainuojantis 360 litų (1 paskaita/ sav.) truko nuo lapkričio 8 iki vasario 5 dienos. Iš pradžių mokymus turėjusi vesti režisierė Lina Lužytė jų vairą perdavė režisierei Kristinai Buožytei. Išgirdusi pastarąją naujieną jaučiausi tarsi vaikas, sužinojęs, jog šįvakar į svečius užsuks Kalėdų senelis. Kaip vėliau paaiškėjo, džiūgavau ne veltui. K. Buožytė ištrynė ribą tarp dėstytojo ir studento, tapdama viena iš mūsų ir koncentruotai pateikdama aibę įdomios informacijos. Sukūrusi draugišką ir šiltą atmosferą ji negailėjo patarimų, dalinosi dirbant įgyta patirtimi, su paskaitų temomis susijusiomis nuorodomis ir mokomąja medžiaga.


 
 
Picture
Jie jauni, veržlūs, talentingi. Neieškantys žodžio kišenėje ir ambicingi. Gyvenantys pagal savo susikurtas gyvenimo taisykles ir siekiantys įrodyti, jog gyvenime galima pasiekti viską. Tai „Karta Y“, neretai vadinama visuomenės ateitimi, maištininkų, talentų ar tiesiog jaunų žmonių karta, užaugusi lydint modernioms technologijoms. Šiandien apie gyvenimą, kiną, Lietuvą ir menininko kasdienybę kalbamės su LMTA kino ir televizijos režisūros IV kurso studente Algina Navickaite. Ji teigia, jog įstojus į kino režisūrą suprato atsidūrusi ten, kur visuomet norėjo būti.

Kinas – viena meno rūšių. Kodėl savo gyvenimą nusprendėte susieti su menu? Galbūt užaugote menininkų šeimoje arba įtaką padarė pažįstami, draugai?
Na, oficialių menininkų šeimoje nėra, tačiau šeimos nariai nuo mažens įžvelgė mano talentą vaidinti ir investavo į mano aktorystės mokslus, sudarydami sąlygas ir galimybes tobulėti. Tai, jog gyvenimą susiejau su menu – visos šeimos, o ypač mamos nuopelnas. Mano mamytė labai meniškos sielos žmogus, perdavęs man daug gražių dalykų, todėl labiausiai dėkinga esu jai.


 

UA-35502470-1