Picture
Kaip bebūtų gaila, nutilo kovo 15-29 dienomis šurmuliavęs 17-asis Vilniaus Tarptautinis kino festivalis „Kino Pavasaris“. Žiūrovams parodžiusi daugiau kaip 200 puikių filmų, didžiausia kino šventė Lietuvoje paliko mus laukti kitų metų.

Asmeniškai man Kino Pavasaris yra laukiamiausias metų įvykis, kurio pradedu laukti ir ilgėtis vos festivaliui pasibaigus. Nors šiemet nutiko taip, kad mane prispaudė darbai, vis vien visus reikalus dėliojausi taip, kad nors kelias valandėles galėčiau skirti „Kino Pavasariui“. Anot kai kurių protingų žmonių, juk darbą reikia derinti su poilsiu, ką ir stengiausi daryti :)

Šiemet festivalyje pamačiau tik 16 filmų. Tačiau juk svarbiausia ne kiekybė, o kokybė! Na, o gerų filmų mačiau iš tiesų daug. Žinoma, gaila, jog nespėjau pamatyti kai kurių norimų filmų - „In Darkness“, „Vivan las Antipodas“, „Wild Bill“, „Once Upon A Time in Anatolia“ ir kai kurių kitų, tačiau turiu viltį, jog kada nors tokia galimybė bus.

Taigi, trumpai apie patį festivalį. Iš tiesų džiugu matyti puikiai organizuojamą renginį, itin stiprią šiųmetinę festivalio programą bei daugybę kiną mylinčių žmonių. Nieko nėra smagiau kaip kulniuoti namo, o aplink girdėti netylančias kalbas apie kiną, tačiau turiu pripažinti, jog kai kuriems apsilankymas šiame festivalyje yra ne meilės kinui išraiška, o daugiau prestižo ar mados reikalas. Per „Café de Flore“ seansą šalia manęs sėdėjusi kino aktorė nenustodama maigė telefoną naršydama socialine tinkle „Facebook“ bei susirašinėdama trumposiomis žinutėmis, nekreipdama į ekrane matomą veiksmą. Filmo pabaigoje ji ėmė plūsti ašaromis ir atsistojusi visai salei pareiškė, jog nėra mačiusi geresnio filmo. Visgi, aktorius ir gyvenime yra aktoriumi... Teko sutikti ir žmonių, kurie išdidžiai pasakojo esą ištikimi „Kino Pavasario“ lankytojai, tačiau paklausus kokius filmus matė arba ketina pamatyti, šioje vietoje jų žinios baigdavosi. Tačiau šįkart ne apie tai. 

Tiesiog noriu pasidžiaugti, jog kinas įsiveržia į mūsų kasdienybę ir nebėra laikomas tik tam tikro visuomenės sluoksnio pramoga arba prabangos dalyku. Džiaugiuosi matydama tiek daug jaunų, šaunių kino savanorių, sutikusių talkinti festivaliui, tačiau bene labiausiai džiuginantis dalykas – penkiolika dienų kinu gyvenęs Vilnius, į savo glėbį įtraukęs didelę dalį miesto gyventojų.

1. Man patikę festivalio filmai
Picture
Festivalį pradėjau filmu „Café de Flore“, apie kurį eidama į kino salę nežinojau visiškai nieko. Puikus garso takelis, įdomi istorija ir netikėtas filmo siužetas šį filmą padarė vienu iš mano festivalio favoritų. „Café de Flore“ – tai sudėtinga, emociškai stipriai sustyguota ambicinga drama, pateikianti įdomią reinkarnacijos temą, žavinti istorijos pateikimu, muzikiniu apipavidalinimu ir, žinoma, puikia aktorių vaidyba.

Picture
www.the-frame.com
Artimiausiu sau festivaliu filmu galėčiau įvardinti Gustavo Taretto dramą „Gyvenimo sienos“ (orig. „Medianeras“). Ir visai ne todėl, kad aš, kaip ir pagrindiniai filmo herojai, būčiau kupina keisčiausių fobijų. Tiesiog mėgstu filmus apie įdomius žmones, netikėtus režisieriaus sprendimus ir įdomias istorijas. „Gyvenimo sienų“ pasakojimas man pasirodė esąs būtent tokiu. Martinas (akt. Javier Drolas) ir Mariana (akt. Pilar López de Ayala) – du keistenybėmis ir fobijų gausa pasižymintys programuotojas ir architektė. Gretimuose daugiabučiuose gyvenantys keistuoliai savo gyvenimus pavertė mažų kasdieninių ritualų rinkiniais, tačiau ir tai negelbsti nuo kasdien vis aštrėjančios vienatvės. Regis, Martinas ir Mariana būtų idealia pora – jeigu tik susitiktų...

Picture
Norėčiau išskirti ir bene optimistiškiausią festivalio filmą – komedijinę drama „Neliečiamieji“ (orig. "The Intouchables"), gimtojoje Prancūzijoje tapusia vienu žiūrimiausių sezono filmų ir pelniusia Cezario apdovanojimą už geriausią vyro vaidmenį ir dar aštuonias nominacijas šiam apdovanojimui (geriausias filmas, aktorius, operatoriaus darbas, režisierius, montažas, scenarijus, garsas, antrojo plano aktorė). Visumoje „Neliečiamieji“ yra gana įdomus ir optimistiškas filmas, kalbantis draugystės tema ir jungiantis gerą humorą bei dramos elementus. Nepaisant to, nemanau, kad filmas turi didelę išliekamąją vertę – tai tik dar vienas smagus filmas, kurį gera žiūrėti čia ir dabar. Peržiūros metu laikas lekia itin gretai, žiūrovas gauna ne tik lengvai virškinamą filmą, kuriame viskas sudėliota į lentynėlės ir nebereikia apie nieką galvoti, tačiau ir dvi smagiai praleistas valandas, po kurių jautiesi tarsi Duracell triušiukas, pakrautas optimizmo.

Picture
Kadangi mėgstu dokumentiką, Kino Pavasaryje negalėjau praleisti progos pasižiūrėti Martino Scorsese filmą „George'as Harrisonas: gyvenimas materialiame pasaulyje“ (orig. „George Harrison: Living in the Material World“). Aistrą muzikai juntantis režisierius jau anksčiau žiūrovams pristatė dokumentinius filmus apie iškiliausias muzikos pasaulio asmenybes. M. Scorsese dėka matėme filmą apie grupę „The Band“ (filmas „Last Waltz“), vyras pasakojo mums apie Bobą Dylaną (filmas „No Direction Home: Bob Dylan“) bei supažindino su grupe „The Rolling Stones(filmas „Shine A Light“). Šįkart režisierius leidosi į kelionę po tyliuoju bitlu vadinto Georgo Harrisono gyvenimą. Net penkerius metus, padedant vyro žmonai Oliviai kurtas filmas žiūrovui piešia kitokį, dar nematytą G. Harrisono portretą ir netgi priverčia suabejoti vyrui lipinama „tyliojo ir nepastebimojo“ etikete.

Picture
Pokalbiai su muzikanto draugais ir bendražygiais, dar niekur nematytos nuotraukos ir negirdėtos melodijos pasakoja mums apie itin audringą ir prieštaringą vyro gyvenimą, kupiną kontrastų, aistrų ir pavojų, dvasines paieškas, charakterio stiprybę, meilę žmonėms ir bandymus išsivaduoti - pabėgti nuo gerbėjų, ištrūkti iš Paulo McCartney ir Johno Lenono šešėlio ir gyventi ne materialiame pasaulyje...

Filmas padalintas į dvi dalis – pirmoji supažindina mus su grupe „The Beatles“ ir muzikanto gyvenimo etapu iki jos iširimo. Antroji juostos dalis siekia  šokiruoti žiūrovą, pateikiant jam aibę įdomių ir negirdėtų faktų. G. Harrisono žmona prieš kamerą ryžtasi apnuoginti jų šeimos kasdienybę, nupasakoti paskutines muzikanto gyvenimo akimirkas ir atvirai pripažinti vyro neištikimybę jai bei mintimis sugrįžti į tą baisią dieną, kuomet savo namuose Harrisonai buvo sužaloti juos užpuolus psichinę negalią turinčiam asmeniui.

Įdomus ir nei sekundei neprailgstantis, preciziškai sukurtas filmas visapusiškai atskleidžia tiek G. Harrisono kūrybą ir gyvenimą, tiek jo asmenybę, pateikdamas tai, ką ne visuomet žino net ir užkietėję bitlų gerbėjai, tad be jokios abejonės šį filmą rekomenduoju ne tik bitlomanams, tačiau ir visiems muzikinių, dokumentinių juostų gerbėjams bei žmonėms, besižavintiems M. Scorsese režisūriniu talentu.

Picture
Dar vienas įspūdį man palikęs filmas – trileris „Pasikalbėkime apie Keviną“ (orig. „We Need to Talk About Kevin“). 2011-aisiais Kanų kino festivalyje Auksinei palmės šakelei nominuotas filmas – vienas stipriausių Kino Pavasario filmų, pagražintas įstabia Tildos Swinton ir Ezros Millerio vaidyba. Įdomiai komponuojamas ir sukrečiantis, gana lėtas ir tingus filmas eigoje užduoda aibę klausimų, tačiau nesivargina pateikti atsakymų.

Režisierė Lynne Ramsay pasiekia stadiją, kuomet į filmo peržiūrą atėjęs žiūrovas jaučiasi tarsi sėdėdamas ant karštų adatų, o juostos peržiūrą lydi bloga nuojauta ir jausmas, jog dar akimirka ir nutiks kažkas baisaus. Sumani režisierė nepateikia atsakymo „kodėl“ ir nuolat verčia dvejoti pagrindinių personažų jausmais bei ieškoti kaltų. Moteris žiūrovui pateikia aibę užuominų bei parodo situaciją pagrindinių herojų akimis, pateikdama abi barikadų puses. Tad filmo peržiūroje esi verčiamas abejoti „kas tai?“ ir koks jausmas gena pagrindinius veikėjus – neapykanta, gailestis, nuoskauda, o gal ypatinga meilės forma?..

Picture
www.telegraph.co.uk
Kadangi esu vienas tų žmonių, kurie mėgstamus filmus žiūri po keliskart, festivalio programoje pamačiusi „Generation P“ nutariau sau pasidovanoti dar vieną šio filmo peržiūrą. Šį filmą iš tiesų sunku nupasakoti. Tai viena tų juostų, kurias geriau pamatyti pačiam, negu tūkstantį kartų išgirsti kalbant apie jas. Kai kuriais aspektais primenantis Terry Giliamo, Timo Burtono ar Darreno Aronofsky kūrybą filmas remiasi haliucinacijomis, necenzūra, naujadarais ir visu kuo, kas žiūrovui gali pasirodyti keista, nematyta, ir, kai kuriais atvejais, nesuprantama.

Juostos pagrindu tapo kultinė to paties Viktoro Pelevino knyga, kurios ekranizacijos gerbėjai laukė bene ketverius metus. Na, o laukti iš tiesų buvo ko. „Generation P“ – tai filmas – protestas, laužantis taisykles, nežinantis jokių tabu ir nepasiduodantis formato taisyklėms. Tuo pačiu jis intelektualus ir sarkastiškas bei reikalaujantis dėmesio, tad pasiruoškite, nes filmo peržiūra nebus lengva. Narkotikais, šiukšlėmis, ir musmiriniu LSD kokteiliu prisodrintas filmas pasakoja apie viską – politiką, muziką, reklamą, televiziją, gyvenimą, virtualų pasaulį, Che Guevarą, pigų popsą, aukštesnes materijas ir dar aibę kitokių dalykų, kuriuos filme atras patys žiūrovai. Šioje vietoje net neverta pasakoti nei kokią istoriją pristato filmas, nei ką kiekvienas mūsų jame galime išvysti.

Savaime neblogą filmą dar aukščiau iškelia puikus filmo garso takelis, įspūdinga kompiuterinė grafika ir efektai bei pagirtina aktorių vaidyba, tačiau, kaip visuomet, tenka pripažinti – jis nesugebėjo pranokti knygos ir perteikti visos jos atmosferos.

Picture
Vėliau stebėjau vaikiškai naivią ir šiltą šeimyninę dramą „Stebuklas“. Nors juosta man nepaliko itin didelio įspūdžio, turiu pripažinti, jog likau patenkinta tiek tuo, ką pamačiau kino ekrane tiek tuo, jog vis dar egzistuoja tokio pobūdžio filmai visai šeimai.


Picture
Na, o vienas šilčiausių festivalio filmų – komedijinė britų drama Dar vieneri metai“. Filmo režisieriaus Mike Leigh  kūrybą sunku įstatyti į žanro rėmus ir prispausti kažkokiomis sienomis, tad manau nesuklysiu sakydama, kad tai filmas apie žmonių likimus. Režisierius mėgsta narstyti socialines problemas ir vaizduoti vidinius, kartkartėmis dramatiškus šeimų konfliktus, apsuptus gerumo ir harmonijos, bei, žinoma, humoro. Savo filmuose jis kalba apie visa tai, kas žmogiška, tad ir jo filmai – gyvenimiškai tikri, ramūs, nesuvaidinti, natūralūs ir artimi daugeliui žiūrovų. Būtent tokia ir juosta „Dar vieneri metai“tai itin harmoningas filmas, primenantis tobulai išlygintus marškinius, tačiau labiausiai liūdina, jog režisierius filme nepateikia jokios staigmenos, jokio netikėtumo ar siurprizo, tad tai galėčiau įvardinti kaip šiokį tokį filmo trūkumą, nors žmonėms, lėtą filmo tempą ir jo statiškumą įvardinantiems kaip privalumą šis filmas turėtų tapti tiesiog idealiu būdu praleisti laiką.

2. Vidutiniški filmai, palikę daugiau teigiamą įspūdį
Picture
www.empiremovies.com
„50/50“. Apie šį filmą esu susidariusi gana dviprasmišką nuomonę. Kol stebėjau jį, mačiau puikų humoro ir dramos balansą, aktualią tematiką, puikiame muzikiniame pavidale ir įdomų filmą. Deja, jau po poros valandų visa tai pasimiršo, o šiandien, po peržiūros praėjus daugiau kaip dviem mėnesiams, negaliu prisiminti mane lydėjusių jausmų, o atmintyje teiškyla filmo trupiniai, kuriuos būtų sunku darsyk sudėlioti į vientisą juostą.

Picture
www.filmetari.com
Pastaruoju metu rumunų kinas išgyvena savotišką pakilimą ir atgaivos bangą, tad „Lovelasas“ (orig. "Loverboy") buvo vienu tų filmų, kuriuos degiau noru pamatyti ir kuriuo nenusivyliau. Nepaisant to, juosta man nepaliko itin didelio įspūdžio ir neprivertė apie ją galvoti ilgiau kaip parą. Galbūt joje pritrūko kažkokio skanėsto, o gal filmas paskendo mano įspūdžiuose apie kitus gerus filmus, tačiau tai buvo vienas tų festivalio filmų, kurie manęs nepalietė ir buvo įdomūs tik akims, kai tuo tarpu mano vidus šį filmą primiršo vos jam pasibaigus. Visumoje „Lovelasas“ yra gana lėtas, kupinas ženklų, dvejonių ir apmąstymų filmas, kurį galėčiau rekomenduoti tiems, kas mėgsta nagrinėti žmogaus viduje vykstančius procesus, simpatizuoja Balkanų kinui ir nebijo filme nerasti visų atsakymų savo klausimus.

Picture
www.movies.com
Dar vienas neblogas, tačiau ilgam atmintyje nelikęs filmas – „Gėda“ (orig. "Shame"). Vis dažniau plintanti ir vis labiau nuo visuomenės slepiama tema buvo begėdiškai apnuoginta režisieriaus Styvo McQueeno. Deja, filmas nesukėlė jausmų proveržio ir neprivertė apie jį galvoti ilgiau kaip kelias valandas. Nepaisant to, man patiko pagrindinius vaidmenis atlikę aktoriai Michaelas Fassbenderis bei Carey Mulligan ir techninė filmo pusė – operatoriaus darbas, montažas, muzikinis apipavidalinimas.

3. Visa tai, ko nei už ką nežiūrėčiau dar kartą
Picture
www.gordonandthewhale.com
Labiausiai nuvylusiu festivalio filmu galėčiau pavadinti „Jie parduoda net lietų“. Nors buvau mokyta niekuomet iš filmo nesitikėti labai daug (apsauga nuo nusivylimo), tačiau šįkart nesusilaikiau. Puikus aktorių kolektyvas (Luis Tosar + Gael García Bernal) ir intriguojanti filmo tematika mane masino ir ginte išginė į filmo peržiūrą. Spirgėdama sėdėjau kėdėje, tikindama kolegą, jog tuoj pamatysime kai ką įdomaus. Deja, filmas baigėsi, o kažkas įdomaus praėjo pro mus, taip ir neužsukęs į kino salę...

Picture
www.bi.gazeta.pl
Dar vienas įspūdžio man nepalikęs filmas – „Varšuvos mūšis“. Kaip pliusą galėčiau įvardinti temos naujumą – juk paprastai kūrėjai pasitelkia abu pasaulinius karus ir kitus planetą drebinusius įvykius, tad parodyti 1920-aisiais įvykusio Varšuvos mūšio istoriją buvo gana originalu. Kadangi filmas apie mūšį, turiu paminėti neblogomis turėjusias būti (bet nebuvusias) filmo veiksmo scenas bei specialiuosius efektus, kuriuos kai kuriuose vietose sugadino ne itin vykęs montažas. Taigi, šioje vietoje visi filmo pliusai baigiasi – išlieka tik įspūdingas biudžetas (apie 22 mln. litų) bei visa virtinė neigiamų dalykų. 

Visumoje „Varšuvos mūšis“ silpnas tiek siužetine, tiek aktorių vaidybos (kurios filme net nebuvo), tiek technine prasmėmis, nors pastaroji būtų stipriausia šioje trijulėje. Pagrindinė filmo istorija – silpna ir ne itin vykusi. Juostoje naudojamas humoras didžiojoje daugumoje atrodo tarsi niekam tikęs balastas, kurį išgirdus labiau norisi verkti negu juoktis, tad visa širdimi pritariu nuomonei, jog verčiau režisierius Jerzy Hoffmanas mėgautųsi senatve, o ne kurtų juostas, patiriančias fiasko net nacionaliniu lygmeniu.

Picture
www.michaelgloversmith.files.wordpress.com
Bene mažiausiai mano simpatijų sulaukęs festivalio filmas – norvegų komedija „Užvesk mane“, kuri, kaip minėjau, būtų buvusi puikiu trumpo metro filmo, o ne 75 minučių trukmės reginiu valios ugdymui.


Picture
www.anomalousmaterial.com
„Antroji žemė“. Filmas pasakoja apie antrus gyvenimo šansus ir pasirinkimo galimybę, tačiau, nepaisant visko, net ir labai stengdamasi, šiame filme neįžvelgiau jokio vidinio žavesio. Pirmąkart šią juostą, paskatinta itin gerų atsiliepimų ir komentarų, mačiau maždaug prieš metus. Po filmo peržiūros jaučiausi tarsi veltui iššvaisčiusi 92 savo gyvenimo minutes – toks nevykęs jis man pasirodė. Ir toliau šturmuojama itin teigiamų aplinkinių atsiliepimų apie   „Antrąją žemę“ nusprendžiau, jog juostai suteiksiu antrąjį šansą ir pamatysiu ją Kino Pavasario metu. Deja, mano nuomonė išliko nepakitusi. Žinoma, daug ką lėmė ir tai, jog tai nėra man artimo žanro ir tematikos filmas.

Picture
www.spaceshipbroken.com
Dar vienas mano simpatjų nesusilaukęs filmas - „Slėptuvė“ (orig. "Take Shelter"). Ši juosta Kino Pavasaryje tapo vienintele, kuomet salę palikau filmui net neįpusėjus ir išskubėjau į kitą filmą. Tiesą sakant, ta diena šio filmo peržiūrai buvo tiesiog netinkama. Tačiau prisipažinsiu, jog „Slėptuvę“ bandžiau žiūrėti ir festivaliui pasibaigus – rezultatas vėlgi nenudžiugino. Nepaisant nepavykusių bandymų pasižiūrėti šį filmą vis dar turiu vilties, jog išauš diena, kuomet jį baigsiu, kadangi itin teigiami kolegų ir kino kritikų atsiliepimai žadina smalsumą ir norą pamatyti kuo gi visa tai baigėsi.


 





Leave a Reply.


UA-35502470-1