Picture
Praėjusiais metais dėl darbų gausos spėjus pamatyti sąlyginai nedaug Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino Pavasaris“ filmų, šiemet džiaugiausi kasmetinėje kino šventėje galėdama praleisti nemažai laiko bei susipažinti su naujais žmonėmis, išvysti ypatingai ilgai lauktus kino filmus bei sudalyvauti įdomiuose festivalio renginiuose.

Deja, šiųmetiniai „Kino Pavasario“ įspūdžiai tapo kiek užtemdytais nesklandumų – nutrūkę, neįvykę ar stringantys kino seansai, citrininės spalvos filmo titrai ar laginantis filmas festivalio toli gražu nepuošia. Žinoma, dalį šių problemų galima būtų nurašyti tam, jog šiemet didžioji dalis festivalio filmų buvo rodoma skaitmeniniu formatu, tad festivalio organizatorių laukė didesnis iššūkis bei problemos, su kuriomis jie nebuvo susidūrę anksčiau. Kita vertus, asmeniškai mane festivalio metu lydėjo nemažai techninių su filmų peržiūromis lydinčių nesklandumų, privertusių gimti mintį apie rimtesnį pasiruošimą bei detalesnį techninių resursų apgalvojimą. Kita vertus, galbūt daugybė mano festivalio filmų peržiūras kamavusių nesklandumų tebuvo sutapimai, lydėję atsidūrus ne vietoje ir ne laiku?

Picturewww.magpictures.com
Po 18-ojo Kino Pavasario teko pripažinti ir tai, jog šiemet didžiausias dėmesys buvo skiriamas reklamai, žiūrovą nustumiant į antrąjį planą. Vienas už kitą kvailesni ir ilgesni reklaminiai klipai, bukinantys smegenys prieš kiekvieną festivalio filmą, aibė reklamos bei kino centro „Vingis“ hole išdėstyti barai tarsi iš tolo šakė „pirk, pirk, pirk“, „vartok, vartok, vartok“! Žinoma, gauti papildomų lėšų pasitelkus reklamą yra bene kiekvieno festivalio tikslas, tačiau „Kino Pavasaryje“ mane liūdino bei vargino milžiniški reklamos kiekiai. Vartotojiškos kultūros atmainų prisodrintame festivalyje šiemet neužčiuopiau ir jo dvasios bei festivalio atmosferos, ką „Scanorama“ ar „Vilniaus dokumentinių filmų festivalis“ privertė pajusti vos pirmųjų festivalių filmų peržiūrose.

Nepaisant festivalį lydėjusių trūkumų ir nesklandumų gausos, negaliu nepasidžiaugti puikia šiųmetine festivalio programa bei itin patogiu filmų seansų išdėstymu, leidusiu pamatyti daugumą mane dominusių filmų. Taigi, trumpai apie kiekvieną jų:

Picture
Ir aš noriu (2012)/ Я тоже хочу  - pirmoji fantastinė režisieriaus A. Balabanovo juosta, pristatyta Venecijos kino festivalyje ir kalbanti pasaulio pabaigos tema. Po filmo premjeros režisierius teigė atsisveikinantis su kinu, o tai – paskutinis jo filmas. Tuomet skeptikai teigė, jog tai tėra reklaminės filmo kampanijos dalis, tačiau, kaip paaiškėjo, šie žodžiai režisieriui tapo pranašiškais...
„Ir aš noriu“ - labai balabanoviškas ir dar labiau depresyvus filmas, kurio peržiūra tapo savotišku valios ugdymu. Rekomenduoju tik užkietėjusiems A. Balabanovo gerbėjams.

Gyventi (2012)/ Жить / Living – artėjančios mirties motyvų ir susidūrimo su kitu pasauliu prisodrintas filmas įtraukia nuo pat pirmųjų peržiūros minučių. Protingas, sumaniai suregztas ir ilgokai nepaleidžiantis filmas tapo vienu tų, kuriuos po peržiūros rekomendavau daugeliui pažįstamų.

Antonas čia, šalia (2012)/ Anton's Right Here/ Антон тут рядом – šiltas, nuoširdus ir viltingas filmas, sužavėjęs savo (iš pirmo žvilgsnio) paprastumu, žmogiškuoju gerumu ir atskleidęs kaip bandymai suprasti ir padėti kitam tampa keliu savęs pažinimo link.

Picturewww.filmtekercs.hu
Bet kokiu atveju Lorens (2012)/ Laurence Anywayslabai mėgstu kanadietį režisierių Xavierą Dolaną, tad „Bet kokiu atveju Lorens“ laukiau bene kelerius metus. Deja, filmo trukmė bei režisieriaus negalėjimas visapusiškai išgvildenti jo temos pakiša koją. Filmo siužetas spalvų ir formų gausoje pasimeta jau per pirmąją peržiūros valandą, tad tenka pripažinti, jog filmo eigoje „Bet kokiu atveju Lorens“ tampa gerokai persūdytu ir ištęstu režisieriaus vizitinių kortelių plakiniu, kuriame pasirodo pernelyg sunku užčiuopti istorijos gyslą ir ją išgyventi.

Ne (2012)/ No – puikiai stilizuotas ir dokumentinio filmo, patalpinto į vaidybinės juostos rėmus, įspūdį paliekantis filmas, kurį, nepaisant tematikos ir filmą apraizgiusių politinių peripetijų, norėtųsi pavadinti labai asmenišku vieno herojaus filmu. Ši daugialypė juosta, mano nuomone, tapsianti įdomiu reginiu daugeliui žmonių – vieniems tai bus tiesiog įdomus pramoginis filmas, kiti įvertins jį už politinio Čilės gyvenimo nušvietimą. Reklama ir marketingu besidomintys asmenys išvys už rinkiminių kampanijų plakatų liekančią informaciją, o talentingojo G. García Bernalio gerbėjai turės 118 filmo peržiūros minučių, skirtų dar sykį įsitikinti savo kumyro talentu.

Karo ragana (2012)/ Rebelle/ War Witch – drama apie brandą, gyvenimą ir bandymą išgyventi bei rasti laimę, esant bet kokioms aplinkybėms. Žiūrovas vedamas per trejus pagrindinės herojės gyvenimo metus, kuomet baili dvylikametė, patyrusi baimę, skausmą, nusivylimą ir gyvenimo realybę ir košmarą tampa suaugusia moterimi, trejus metus buvusią per plauką nuo mirties... Regis, viskas puiku – filmas įdomus, žavi puiki vaidyba bei teisingi ir įdomūs režisūriniai sprendimai, bet... filmas nečiumpa už atlapų ir nesujaudina iki galo.

Picturewww.seance.ru
Myliu (2012)/ Milosc/ Loving – 2013 m. konkursinės programos „Nauja Europa – nauji vardai“ nugalėtoju tapęs ir geriausio filmo titulu pasidabinęs filmas pasirodė iš tiesų vertas titulo. Nuo pradžių iki pabaigos įtraukianti filmo istorija pasakoja apie tai, kaip vienas įvykis ir vienas paslapties nutylėjimas gali ant kortos pastatyti šeimos santykius, sugriaudamas pasitikėjimą vienas kitu... Stipru, emocionalu, dramatiška, įdomu. Ir labai rekomenduotina.

Išganymo gatvė (2012)/ Ustanicka ulica / Redemption Street – jaunas tyrėjas policijoje paskiriamas dirbti ties byla, kurioje, kaip visi mano, jis nesugebės padaryti jokio postūmio, kadangi policijoje dirba savo tėvo dėka ir tėra nieko negebančiu statytiniu. Visų nuostabai, jaunas vyrukas parodo kur kas daugiau negu buvo tikėtasi ir iškapsto tai, ko rasti toli gražu neturėjo... Rekomenduočiau serbų kino mėgėjams.

Picturewww.esquire.com
Pabaisos iš laukinių pietų (2012)/ Beasts of Southern Wild – deja deja, tačiau prisiklausiusi pagiriamųjų žodžių šiam filmui tarsi palaiminga voverė liuoksėjau į kino salę, šiam filmui tikėdamasi suteikti antrąjį šansą ir peržiūrą. Deja, dukart į tą pačią upę neįbrisi, tad iš palaimingos voverės tapusi paniurusiu žiūrovu salę palikau filmui net neįpusėjus.

Namų tvarkytojo istorija (2012)/ Viceværten / A Caretaker's Tale – bene neįdomiausias ir nuobodžiausias festivalio metu matytas filmas. Siužeto nedetalizuosiu, tačiau rekomenduoju susilaikyti nuo peržiūros.

Mokytojas (2012)/ The Master – plačiai apkalbėtas ir mano labai ilgai lauktas filmas. Vienu mano festivalio favoritų buvęs ir į must see sąrašą patekęs filmas tiesiog negalėjo likti nepastebėtu dėl dviejų mano mėgstamiausių aktorių, atliekančių pagrindinius vaidmenis. Deja, net ir neįtikėtinai fantastiška jų vaidyba nepajėgė „ištempti“ nykoko ir ne itin įdomaus filmo, nukankinusio net 144 minučių trukme. Aišku tik viena – šiųmetinis Oskaras už pagrindinį aktoriaus vaidmenį turėjo keliauti į Joaquino Phoenixo., o ne Danielio Day - Lewiso rankas. Deja, ilgas J. Phoenixo liežuvis pakišo jam kelią į pergalę...

Bvaka (2012)/ Bwakaw – puikus dramos ir komedijos mišinys. Labai rekomenduoju, nes ne tik smagiai pasijuoksite, tačiau ir pamatysite jautrią vieno žmogaus ir jo šunelio istoriją. Rekomenduoju - visgi Filipinų filmai mus pasiekia ne taip jau ir dažnai.

Kasdienybė (2012)/ Everyday – tai filmas nebijantiems monotonijos (jame vaizduojami 5 šeimos gyvenimo metai, besisukantys apie tuos pačius įvykius, kuomet šeimos galva sėdi kalėjime). Įdomus ir gyvenimiškas filmas, nagrinėjantis atskirtos šeimos gyvenimą ir meilės per atstumą temą. 

Picturewww.tiff.net
Pieta (2012)/ Pieta – „Pieta“ tapo kone vienintelio festivalio filmu, kurio peržiūros metu, vos kelios minutės nuo seanso pradžios, žiūrovai ėmė masiškai palikti salę, o po jo peržiūros skundėsi esą jis „laužo“ ir slegia. Nė velnio. Nors iš tiesų ilgokai tylėjęs Kim Ki-dukas grįžo su trenksmu ir daug smurto, sukurdamas netolygų ir banguojantį filmą. Kartkartėmis prailgdamas, nusibosdamas, kartkartėmis įtraukdamas iki pamišimo, režisierius pristatė toli gražu ne patį stipriausią filmo savo karjeroje. Nepaisant to, „Pietą“ rekomenduočiau aštresnių pojūčių mėgėjams bei esant Kim Ki-duko talento gerbėjais.

111 merginų (2012)/ 111 Girls – skausminga ir jautri Kurdistano ir 111 jame gyvenančių bei nusižudyti nusprendusių moterų istorija, subtiliai derinama su humoro gaidomis. Deja, filmas neišbaigtas, pritrūko absoliučiai visko... Nors mėgstantiems filmus apie karštuosius taškus, tautų istorijas ir besidominčios artimaisiais rytais derėtų atkreipti dėmesį į jį.

Snieguolė (2012)/ Blancanieves / Snow White – žavu, įdomu, nebylu ir juodai balta. Rekomenduočiau nebyliojo kino ir kino klasikos gerbėjams, aikčiojusiems po filmo „Artistas“ peržiūros.

Aš ir tu (2012)/ Io e te / Me and You – drąsaus ir šelmiško režisieriaus statusą pelnęs režisierius B. Bertolucci savo filmuose priverčia ieškoti tiksinčios bombos ir kontraversiškų temų bei daugiasluoksnių įvykių. Emocingus ir aštrius filmus kuriantis vyras šįkart nustebino filme „Aš ir tu“ neparodęs nieko įspūdingo bei tarsi nutolęs nuo tikrojo bertolučiško aš. Nepaisant to, manau, jog filmas patiks užkietėjusiems režisieriaus talento gerbėjams.

Žirgas Žapulu (2012)/ Jappeloup – vienas labiausiai komercija kvepiančių, tačiau tikrai ne prasčiausias Kino Pavasario filmas. Šiltas, viltingas, įdomus ir puikiai nufilmuotas. Idealiai tiks peržiūrai su visa šeima. Nepaisant ilgos trukmės peržiūros metu laikas bėga akimirksniu, filmas neprailgsta. Puikiai sudėlioti įtampos taškai ir gražiai išdėstyta istorija. Na, ir žinoma, puikusis Guillaume Canetas, deja, tačiau šiame filme buvęs mažiau žavingu negu jam įprasta.

Intymios pamokos (2012)/ The Sessions - kiek anksčiau matytas filmas, puikiai tinkantis „pamačiau ir pamiršau“ pogrupiui. Šlakelis humoro, nuostabi Helen Hunt, tačiau, deja, tai viskas ką jame galėčiau pagirti.

Svajonių mergina (2012)/ Ruby Sparks – tikėjausi lėkštos ir nejuokingos romantinės komedijos apie nieką. Gavau vienu laipteliu aukščiau už tokio pobūdžio filmus stovintį šiltą, mielą ir jaukų filmą apie kūrybines rašytojo kančias, šeimą, žmogiškuosius santykius ir... meilę.

Picturewww.media.tiff.net
Sugar Man (2012)/ Searching for Sugar Man - asmeniškai man „Sugar Man“ tapo vienu iš festivalio „Kino Pavasaris“  atradimų, kurį rekomenduoju visiems ir kiekvienam, besidomintiems muzika ir norintiems išgirsti įkvepiančią vieno žmogaus istoriją. Istoriškai įdomus filmas leidžia ne tik pasisemti žinių apie to metu muzikos pramonę ir pasaulio santvarką, tačiau ir atskleidžia kūrybos jėgą bei leidžia pasinerti į neįtikėtiną istoriją, regis, įmanomą tik pasakose...

Jiro sapnai apie suši (2012)/ Jiro Dreams of Sushi  - įkvepiantis, šviesus ir japonišką mąstymo būdą atskleidžiantis filmas. Patiks neapsisprendusiems dėl savo pasirinkto gyvenimo kelio ir prijaučiantiems japonų kultūrai.

Apsimetėlis (2012)/ The Imposter - dokumentinis filmas apie psichologinių sutrikimų turintį vyrą, apsimetantį kitais žmonėmis. Regis, nieko ypatingo, tačiau žiūrėti buvo labai įdomu, o visumoje filmas paliko teigiamą įspūdį. Rekomenduočiau mėgstantiems psichologiją ir norintiems susipažinti su visokio plauko psichologiniais sutrikimais.

Picture
Bomba (2012)/ The Bomb – suintrigavo, įtraukė, patiko.

Kaltė (2012)/ Guilt  - ačiū filmo sinopsiui, kuris paaiškino man apie ką šis filmas. Jeigu ne jis, likčiau nesupratusi. Gražiai nupieštas animacinis filmas be jokių gilesnių poteksčių ar prasmių, trunkantis, laimei, tik (net...) 6 minutes.

Tuk tuk (2012)/ Thrump Thrump  - pasakų motyvais paremtas ir ypatingai gražia spalvine gama pasižymintis filmas prilygsta edukacinei pamokėlei „kaip svarbu būti geraširdžiu“. Mielas ir šiltas filmas.

Rojaus beieškant (2012)/ Paradise Road  - plačiai apkalbėtas ir aptartas Tomo Smulkio filmas man prilygo dvidešimčiai minučių valios ugdymo. Neįdomu, beprasmiška, netikra.

Begalinis koridorius (2012)/ Endless Corridorgana dviprasmiškas filmas, patikęs kūrėjų noru kalbėti skaudžia ir nedaug nagrinėta tema, tačiau palikęs slogų įspūdį dėl filmo kūrėjų skelbiamų tiesų išsiskyrimo ir daugiasluoksniškumo nebuvimo. Filmas kiek primena paviršutinį žurnalistinį tyrimą, kuriame archyviniai kadrai derinami su amžininkų pasakojimais. Patiks prijaučiantiems istorijai, tačiau norintiems apie Armėnijos – Azerbaidžano konfliktą sužinoti daugiau, istorijos vadovėlių puslapius teks sklaidyti savarankiškai.

Estiški grybavimo ypatumai (2012)/ Seenelkaik / Mushrooming – iš pradžių turėjusi būti eilinė filmo peržiūra padovanojo man vieną didžiausių šiųmetinio festivalio atradimų ir vieną labiausiai patikusių filmų.
Žiniasklaidai atkapsčius intriguojančių vieno estų politiko gyvenimo detalių, pastarasis, lydimas žmonos vyksta grybauti, pakeliui prigriebdamas jam toli gražu nepatinkantį šalyje labai populiarų sunkiosios muzikos atlikėją. Keista trijulė atvyksta į dar keistesnį mišką, kur netrunka pasiklysti, tačiau tai tampa tik jų nuotykių pradžia... Labai juokingas, dinamiškas, smagus ir įdomus filmas. Labai rekomenduoju ryžtis jo peržiūrai vos pasitaikius tokiai progai.

 





Leave a Reply.


UA-35502470-1