Picture
Pirmajame straipsnyje apie Berlyno kino festivalį papasakojusi apie pasiruošimą jam, antrojoje dalyje detaliau aptarsiu šiųmetinį festivalį, jo metu matytus filmus, lankytus renginius ir tai, kaip gi jame sekėsi pirmąsyk čia atvykusiam KinoKadrui.

Šiųmetinio Berlyno kino festivalio konkursinė programa buvo gana silpna ir praktiškai niekuo neypatinga – duoklė klasikai, Azijos kinui, keletas skambių pavardžių. Mano galva, patys įdomiausi šiųmetinės Berlynalės projektai buvo parodyti už konkursinės programos ribų ir, kiek teko bendrauti su Lietuvos ir užsienio kino kritikais bei žiniasklaida, daugelio nuomonė buvo panaši. Nepaisant gana silpnos konkursinės programos, kitose programose Berlynas tiesiog spindėjo ir pasirinkti vos vieną ar kelis tos programos filmus (dėl laiko stokos) būdavo mažų mažiausiai sunku. Puikią festivalio programą įvertino ir žiūrovai - 64-asis Berlyno kino festivalis, šiemet ypatingą dėmesį skyręs filmams vaikams, apie vaikus ir brendimą, tapo rekordiniu festivalio istorijoje – iki jo uždarymo buvo parduota 332 tūkst. bilietų (po festivalio dauguma Berlyno kino teatrų pakartoja geriausių Berlynalės filmų seansus, tad šis skaičius nėra galutiniu ir ateityje tik didės).

Picturewww.berliner-zeitung.de
Taigi, trumpai apie išvyką į festivalį. Vos atvykus į Berlyną keliaujama į Martin Gropious Bau viešbutį, kuriame pateikus elektroniniu paštu gautą dokumentą išduodamos festivalio akreditacijos (mugei ir festivaliui pateikiamos atskiros akreditacijos), originalus festivalio krepšys ir keletas katalogų bei instrukcijų lapai kur ir ką galima nuveikti turint tam tikras akreditacijas. Martin Gropious Bau – viena iš dviejų Europos kino mugės būstinių (antroji – Mariott viešbutis), kuriose apie 8 000 dalyvių daugiau kaip iš 90 pasaulio šalių įsirengia parodų stendus. Kai kurie jų atrodo tarsi įspūdingos ir didžiulės pokalbių šou salės, kai tuo tarpu kiti kukliai išsitenka vos ties vienu baro staleliu. Būtent Martin Gropious Bau ir Mariott viešbučiuose kiekvieną rytą susitelkia didelė akredituotųjų eilė – bilietų išdavimo centruose čia reikia išsiimti bilietus į kitos dienos konkursinės programos filmus (turint mugės ir festivalio akreditaciją tai yra vienintelė programa, į kurią pasirūpinti bilietais reikia iš anksto). Taip kiekvienas mano rytas prasidėdavo viename šių viešbučių, tačiau kartais net atvykus čia 8h ryto tekdavo nusivilti negavus bilietų į norimą seansą. Tad Berlyne, kaip ir visur, galioja taisyklė – kas pirmesnis, tas gudresnis :)

Picturewww.fontblog.de
Pirmąją dieną mieste jaučiausi tarsi patekusi į Daktaro Parnaso fantazariumą – tiek daug ir įvairaus nutiko, jog buvo sunku patikėti, kad esu čia vos pusdienį! Pirmosios dienos laimikiais buvo net penki filmai, vienas po kito rodyti pačiame miesto centre (Cine Star, Cinemaxx ir Berlinale Palast kino teatruose), tad pereiti iš filmo į filmą buvo lengva ir greita. Trumpai apie tai, ką mačiau:

Laggies. Dar vienas filmas su gumine – medine Keira Knightley, iš filmo į filmą keliaujančia apsiginklavus vienoda veido išraiška :) Filme nemažai gerų juokelių, tačiau jis pats sudaro per jėgą sukurto ir prievarta išvaidinto filmo įspūdį. Neįtikino ir nepalietė.

Love Is Strange. Neblogas, tačiau velniškai keistas ir ištęstas filmas mūsuose taip nemėgstama gėjų tematika.

In The Courtyard. Pasidaviau masinėms provokacijoms ir pasakojimams, kad tai vienas šių metų must see filmų Berlyne. Filmas neblogas, Catherine Deneuve nenusakomai žavinga (tačiau ar kada nors buvo kitaip?), tačiau vėlgi filmui kažko pritrūko ir nebuvau įtikinta jo.

Kuomet ėmiau galvoti, jog vienas po kito išvydus tris prastokus filmus likusieji greičiausiai irgi nebus niekuo ypatingais, Berlynalė nutarė mane nustebinti, leidusi baigtą vakarą dviejų puikių kino juostų glėbyje.

Someone You LovePirmąją dieną šis filmas tapo vyšnaite ant mano Berlyno torto :) Nors tema, kuomet gyvenimo mėtytam ir vėtytam herojui, panašėjančiam į antagonistą likimas netikėtai pamėtėja žmogų, už kurį jis privalo būti atsakingu, kine, regis, išsemta iki begalybės, tačiau „Someone You Love“ žavesiui kojos tai nepakišo – filmas jautrus, protingas, puikiai suvaidintas, pasižymintis nuostabiu muzikiniu takeliu ir dar puikesnais muzikiniais intarpais. Manau, jog jis turėtų būti parodytas viename iš Lietuvos kino festivalių, tad nepraleiskite progos nueiti į jį vos pasitaikius galimybei.

Life of Riley. Konkursinės programos filmas už kurio pavadinimo stovi puikusis Alain Resnais. Tai vienas mano filmų, žiūrėtų Berlinale Palast kino teatre kartu su filmo komanda. Stebėti filmą tokiame pastate kartu su A klasės kino žvaigždėmis – nenusakomas jausmas! Sėdint salėje, per ekraną žvelgiant kaip į salę sueina filme vaidinę aktoriai, nuo aplink tvyrančios atmosferos, pompastikos ir visuotinio džiugesio galva ir širdis  džiaugsmingo šurmulio ir net filmas ima atrodyti geresniu negu yra iš tiesų. „Life of Riley“ – labai įdomiai sukurtas projektas. Dalis jo piešta, dalis filmuota teatro dekoracijose ir tik visai mažytė dalis filmuota natūroje. Pagrindinių aktorių vaidyba itin teatrališka, netgi gerokai perspausta, bet ji ypatingai tinka tokiai absurdo komedijai, kurioje juokai tiesiog lipa vienas ant kito. Vėlgi rekomenduoju pamatyti šį filmą esant galimybei.

Picture
Pirmąją dieną sugebėjusi peršalti (Berlyne buvo ypatingai šilta) antrąją dieną šniurkščiodama nosimi nukeliavau į keturis filmus. Kadangi visi Berlyno kino festivalio ir Europos kino mugės filmus rodantys kino teatrai įsikūrę skirtingose miesto vietose, viešnagės metu, pradedant antrąja diena, man teko išbandyti absoliučiai visas viešojo miesto transporto rūšis, vertas atskiro pagiriamojo žodžio – viskas ypatingai aišku, neįtikėtinai paprasta ir lengvai suprantama. Kone visi kino teatrai (vos su keletu išimčių) įsikūrę prie pat viešojo transporto stotelių, tad pasiklysti mieste ar juolab nerasti kino teatro yra praktiškai neįmanoma.

Antrąją Berlynalės dieną man atvėrė nuspėjama, neįdomi, šabloniška ir ištęsta juosta Mindscape, kurios peržiūrą palikau šiai dar net neįpusėjus. Po nevykusio Mindscape užsukau į antrąją Darling Trap pusę, kadangi jie abu buvo rodomi vienu metu vienoje vietoje. Vėlgi nieko ypatingo ar įdomaus.

Nevykusį rytą ištaisė puiki airių/ britų juodojo humoro komedija Calvary. Filmo variklis – dialogų upės ir vaizdai, kurie tarsi koks Rafaelo yra iškalbingesni už tūkstančius žodžių. Iš tiesų filmo tema yra gana dramatiška, tačiau režisierius neleidžia dramai groti pirmuoju smuiku ir eina kitu keliu - visas filmas tiesiog persisunkęs juoduoju humoru, sarkazmu ir ironija. Vienas tų filmų, kuomet nuolatos buvo iš ko juoktis ir žiūrėti jį buvo tiesiog smagu ir gera. Rekomenduoju, tačiau filmas yra gana specifiniu, tad patiks tik saujelei žiūrovų.

Picturewww.english.cri.cn
Puikiai susiklosčiusią antrąją dieną vainikavo konkursinės programos filmas In Order of Disappearance, privertęs nesustojamai juoktis, žavėtis ir leidęs nuostabiai praleisti laiką kino salėje. Filmo apibūdinimas paprastas ir aiškus - kas gautųsi sujungus Emirą Kusturicą, Quentiną Tarantiną ir pridėjus brolių Coenų humorą? In Order of Disappearance! Kusturiciškai nevykėliškai smagus, Tarantiniškai priešus žudantis, Coeniškai juokaujantis ir tarsi Intouchables vos per pirmas 10 peržiūros minučių užkariaujantis širdį ir labai žiūrovišku esantis filmas. Berlyno kino festivalyje tai buvo neabejotinai pačiu juokingiausiu kino įvykiu, po kurio peržiūros įsiaudrinusi salė tiesiog šaukė, keletą minučių plodama atsistojusi! Vertinant apskritai tai yra viena geriausių matytų komedijų per n laiko. Labai labai rekomenduoju.

Kuomet dienos ir naktys susiliejo, o aš, praradusi laiko nuovoką, nebežinojau kokia yra savaitės ar mėnesio diena, įsisukau į trečiąją festivalio dieną, buvusią viena ypatingiausių viešnagės dienų, kadangi pavyko sudalyvauti net dviejose įdomiose paskaitose:

NYMPHOMANIAC: How To Sell Uneasy Films? Nors ištikimos režisieriaus Larso von Triero bendražygės, prodiuserės Louise Vesth vedama paskaita tematiškai labiau tiko filmų kūrėjams, tačiau nagrinėjant „Nimfomanės“ pavyzdį buvo pateikta įvairių įdomių ir naudingų dalykų. Bet kokiu atveju, visuomet įdomu išgirsti kino grandų pasakojimus apie savo darbą ir siurbti į save jų pateikiamą informaciją.

In Conversation with Ken Loach. Šiųmetinėje Berlynalėje režisierius Ken Loach buvo pagerbtas garbės lokiu. Pasiklausyti nemažai nuveikusio protingo žmogaus paskaitos susirinko sausakimša salė, su kuria K. Loach pasidalino savo patirtimi, darbo metodais, įžvalgomis apie kiną ir pan. Vietomis jo kalba netgi primindavo Martino Scorsese dukteriai išpublikuotą laišką, tačiau toks nuoširdus K. Loach atvirumas tebuvo dideliu paskaitos pliusu, leidusiu mėgautis kiekvienu režisieriaus žodžiu.

Picturewww.filmfestivals.com
Trečiąją dieną tarp paskaitų man pavyko pamatyti vos du festivalio filmus:

- Konkursinėje programoje dalyvavęs Stratos. Labai labai labai ilgas ir n kartų į laikrodį žiūrėti privertęs filmas. Nors iš esmės jis visai neblogas ir labiau patiko negu ne, bet atmintin neįkrito ir neparodė nieko unikalaus ar nepakartojamo. Vertinčiau vidutiniškai.

- Nugalėjus meilei Diego Lunai ir begaliniam smalsumui, atsidūriau filme Cezar ChavesNors filmas turi potencialo ir, vertinant visumą, yra gana pusėtinu ir žiūrimu, koją jam kiša ypatingai šlubuojanti pagrindinį vaidmenį atliekančio aktoriaus Michaelo Pena vaidyba. Filmo eigoje keliskart pagavau save galvojant, jog tai nėra tas aktorius, kuris būtų pajėgiu ant savo kupros ištempti visą filmą. Atvirkščiai – jis tik dar labiau skandino ir taip pernelyg korėta esančią juostą. M. Pena derėtų ir toliau likti ties antrojo plano vaidmenimis, o D. Lunos laukia dar daug neišmoktų kino pamokų kartojimas.

Paskutinę festivalio dieną man pavyko pamatyti filmą, išvysti kurį šiemet buvo didžiausias mano troškimas. Taip, tai visų apkalbėtas ir nuolatos favoritu laikytas garsusis Boyhood, po kurio peržiūros žurnalistai juokavo, jog gali krautis lagaminus namo – geriausias festivalio filmas, neabejotinai laimėsiantis jį, buvo ką tik parodytu. Ir nors festivalį visgi laimėjo visuotinį pasipiktinimą sukėlęs filmas (Black Coal, Thin Ice), Boyhood neabejotinai tapo visų jį mačiusių žmonių širdžių užkariautoju ir laimėtoju, kad ir kokia būtų tikroji statistika. Nors filmas nenusakomai ilgas, jo trukmė kone nejuntama ir peržiūra prabėga kone akimirksniu. Iš esmės filmas yra neįtikėtinai paprastas – koncentruojamasi į vieną šeimą (aprėpiant maždaug 15 jos gyvenimo metų) pasakojant apie ją sudarančius žmones, jų gyvenimus, santykius, pasirinkimus ir nuolatines savęs paieškas. Filmo stiprybę lemia trys pagrindiniai dalykai – laikas (visa laiką ekrane matome tuos pačius žmones, filmuotus 12 metų periode), dialogai (kartais labai juokingi, retkarčiais nejaukūs, kartkartėmis spaudžiantys širdį ar verčiantys susimąstyti) ir nuoširdumas (filme dėstoma tai, ką, regis, giliai širdyje žino kiekvienas iš mūsų, tačiau gyvenime dažniausiai to netaiko. Be jokio vyniojimo į vatą apnuoginami šeimos skauduliai, santykių krizės, emocinės audros ir t.t.). Stebint pagrindinio filmo veikėjo, berniuko Meisono gyvenimą, kino ekrane labai įdomu stebėti per 12 filmavimo metų įvykusius pokyčius, pradedant pagrindinių veikėjų išvaizda, baigiant jų naudojamais prietaisais, automobiliais, drabužiais, klausoma muzika. Pagrindiniu filmo varikliu tampa jo natūralumas ir kasdieniškumas – tai vienas nedaugelio filmų, patiksiančių kone visiems ir kiekvienam. Labai ypatingai rekomenduoju jokiais būdais nepaleisti jo iš savo akiračio ir pamatyti pirmai progai pasitaikius!

Štai taip, nenusakomai nuostabiu filmu Boyhood baigėsi mano keturias dienas trukusi viešnagė Berlyno kino festivalyje. Vertinant visumą, kelionė pavyko – pamačiau eilę nuostabių filmų, įgavau neįkainojamos patirties ir žinių, susipažinau su aibe įdomių žmonių, dirbančių skirtingose kino pramonės sferose ir, žinoma, pabuvojau ten, kur visuomet svajojau būti.

Iki kitų festivalių ir susitikimų juose,

 





Leave a Reply.


UA-35502470-1