Picture
Kaip bebūtų gaila, nutilo kovo 15-29 dienomis šurmuliavęs 17-asis Vilniaus Tarptautinis kino festivalis „Kino Pavasaris“. Žiūrovams parodžiusi daugiau kaip 200 puikių filmų, didžiausia kino šventė Lietuvoje paliko mus laukti kitų metų.

Asmeniškai man Kino Pavasaris yra laukiamiausias metų įvykis, kurio pradedu laukti ir ilgėtis vos festivaliui pasibaigus. Nors šiemet nutiko taip, kad mane prispaudė darbai, vis vien visus reikalus dėliojausi taip, kad nors kelias valandėles galėčiau skirti „Kino Pavasariui“. Anot kai kurių protingų žmonių, juk darbą reikia derinti su poilsiu, ką ir stengiausi daryti :)

Šiemet festivalyje pamačiau tik 16 filmų. Tačiau juk svarbiausia ne kiekybė, o kokybė! Na, o gerų filmų mačiau iš tiesų daug. Žinoma, gaila, jog nespėjau pamatyti kai kurių norimų filmų - „In Darkness“, „Vivan las Antipodas“, „Wild Bill“, „Once Upon A Time in Anatolia“ ir kai kurių kitų, tačiau turiu viltį, jog kada nors tokia galimybė bus.

Taigi, trumpai apie patį festivalį. Iš tiesų džiugu matyti puikiai organizuojamą renginį, itin stiprią šiųmetinę festivalio programą bei daugybę kiną mylinčių žmonių. Nieko nėra smagiau kaip kulniuoti namo, o aplink girdėti netylančias kalbas apie kiną, tačiau turiu pripažinti, jog kai kuriems apsilankymas šiame festivalyje yra ne meilės kinui išraiška, o daugiau prestižo ar mados reikalas. Per „Café de Flore“ seansą šalia manęs sėdėjusi kino aktorė nenustodama maigė telefoną naršydama socialine tinkle „Facebook“ bei susirašinėdama trumposiomis žinutėmis, nekreipdama į ekrane matomą veiksmą. Filmo pabaigoje ji ėmė plūsti ašaromis ir atsistojusi visai salei pareiškė, jog nėra mačiusi geresnio filmo. Visgi, aktorius ir gyvenime yra aktoriumi... Teko sutikti ir žmonių, kurie išdidžiai pasakojo esą ištikimi „Kino Pavasario“ lankytojai, tačiau paklausus kokius filmus matė arba ketina pamatyti, šioje vietoje jų žinios baigdavosi. Tačiau šįkart ne apie tai. 

Tiesiog noriu pasidžiaugti, jog kinas įsiveržia į mūsų kasdienybę ir nebėra laikomas tik tam tikro visuomenės sluoksnio pramoga arba prabangos dalyku. Džiaugiuosi matydama tiek daug jaunų, šaunių kino savanorių, sutikusių talkinti festivaliui, tačiau bene labiausiai džiuginantis dalykas – penkiolika dienų kinu gyvenęs Vilnius, į savo glėbį įtraukęs didelę dalį miesto gyventojų.



UA-35502470-1