Picture
Jie jauni, veržlūs, talentingi. Neieškantys žodžio kišenėje ir ambicingi. Gyvenantys pagal savo susikurtas gyvenimo taisykles ir siekiantys įrodyti, jog gyvenime galima pasiekti viską. Tai „Karta Y“, neretai vadinama visuomenės ateitimi, maištininkų, talentų ar tiesiog jaunų žmonių karta, užaugusi lydint modernioms technologijoms. Šiandien apie gyvenimą, kiną, Lietuvą ir menininko kasdienybę kalbamės su LMTA kino ir televizijos režisūros IV kurso studente Algina Navickaite. Ji teigia, jog įstojus į kino režisūrą suprato atsidūrusi ten, kur visuomet norėjo būti.

Kinas – viena meno rūšių. Kodėl savo gyvenimą nusprendėte susieti su menu? Galbūt užaugote menininkų šeimoje arba įtaką padarė pažįstami, draugai?
Na, oficialių menininkų šeimoje nėra, tačiau šeimos nariai nuo mažens įžvelgė mano talentą vaidinti ir investavo į mano aktorystės mokslus, sudarydami sąlygas ir galimybes tobulėti. Tai, jog gyvenimą susiejau su menu – visos šeimos, o ypač mamos nuopelnas. Mano mamytė labai meniškos sielos žmogus, perdavęs man daug gražių dalykų, todėl labiausiai dėkinga esu jai.

Picture
Kaip atsidūrėte kine ir kodėl pasirinkote būtent režisūrą?
Visą gyvenimą svajojau būti aktore ir daug metų aktyviai tam ruošiausi. Tuo pat metu kūriau trumpo metro filmukus – man tai buvo tiesiog smagus užsiėmimas. Būdama abituriente, kuomet reikėjo rinktis, kur stoti, sužinojau, jog tais metais LMTA rinko tik rusakalbių arba šokėjų kursą. Tuomet viskas apsivertė aukštyn kojomis – ruošdamasi stojimui į šokėjų kursą ėmiau lankyti šokio pamokų konsultacijas. Vieną dieną, prieš pat stojamuosius egzaminus, kuomet prieš veidrodį strakaliojau su kitomis merginomis, mane aplankė mintis: „Ką aš čia veikiu? Juk nenoriu būti šokėja...“ Grįžusi namo LMTA interneto svetainėje pamačiau, jog norintiems įstoti į kino ir televizijos režisūrą tėra likusi viena diena režisūrinių eksplikacijų siuntimui. Ir ką gi.... Patekau! O įstojusi supratau, jog atsidūriau ten, kur man ir reikėjo.

Kodėl studijoms pasirinkote Lietuvą, kuomet daug kas bėga iš čia?
Niekuomet neturėjau minčių apie emigraciją, nes kurį laiką užsienyje gyvenusi mano sesuo labai aiškiai nutapė gyvenimo svetur paveikslą. Jau studijuodama vasarą važiuodavau į Airiją užsidirbti studijoms, pagal studentų mainų programą „Erasmus“ mokiausi Portugalijoje, tad puikiai žinau, ką reiškia būti emigrantu, ir tai manęs netraukia.

Picture
Ar manote, jog studijos Lietuvoje buvo teisingas sprendimas?
Taip.

Kokias sąlygas vystytis kinui ir jo perspektyvas matote mūsų šalyje? Kokia, Jūsų nuomone, šiandienos kino padėtis Lietuvoje? Galbūt matėte kažką iš naujausių lietuviškų filmų? Kokie jie? O galbūt kažką dar tik norėtumėte pamatyti?
Mačiau daug lietuviškų filmų, o šiuo metu laukiu nesulaukiu Kristinos Buožytės filmo „Aurora“ premjeros. 
Kalbant apie lietuvišką kiną, apibūdinti jį yra labai sunku. Visumoje kinas yra paslaptingas – stebint jį viskas, ką matome, atrodo paprasta ir aišku, tačiau pačiam ėmus jį kurti bei gilintis į jo subtilybes, pamatai visą kino unikalumą. 

Nors kai kas gali man paprieštarauti, manau, jog Lietuvoje yra visos sąlygos geram filmui. Juk gerą istoriją gali papasakoti ir neturėdamas didelio biudžeto – tam tereikia talento, nežmoniškai didelio noro bei užsidegimo, kuriuo galėtum užkrėsti aplinkinius ir paraginti juos padėti tau.

Picture
Lietuvoje daug talentingo jaunimo, aktyviai veikiančio kino srityje. Deja, apie kurių egzistavimą daugelis mūsų net nenutuokia. Kokius perspektyvius ir velniškai talentingus jaunosios kartos kūrėjus galėtumėte išskirti?
Manau, visi žino, jog egzistuoja toks Jurgis Matulevičius. Jis veikiau ne talentingas, o genialus! Lietuvoje tokių vienetai, tad linkiu jam sėkmės. Puikia kino aktore taps Greta Šuščevičiūtė, šiuo metu studijuojanti Maskvoje, tačiau pažadėjusi man, jog būtinai suvaidins lietuviškame filme.

Kokį kiną vertinate labiausiai ir ko jame ieškote?
Labai sunku pasakyti. Iš pradžių vaidybinis kinas, kuris šokiruoja, man buvo viskas, o vėliau pradėjau mėgti dokumentiką. Nesvarbu, koks tai žanras, kine visada ieškai tiesos, kažko naujo arba labai stipraus, ko nematai kasdienybėje. Tad, matyt, jog labiausiai vertinu tikrą, nepagražintą ir nuoširdų kiną.

Kokie kūrėjai Jums imponuoja ir daro įtaką Jūsų kūrybai?
Nemanau, kad galima išskirti vieną vienintelį kūrėją, kadangi kino pasaulyje gausu labai gerų vieno filmo režisierių. Tačiau, išskirdama Michaelą Haneke ir Susanne Bier galiu pasakyti, jog jų filmai man davė labai daug.

Picture
Dainininkui Vincentui Lenkevičiui, šiuo metu bandančiam laimę nacionalinėje Eurovizijos atrankoje, sukūrėte jau antrąjį vaizdo klipą. Kodėl sutikote tapti jo komandos dalimi ir kokių potyrių toks darbas suteikia Jums, kaip būsimai režisierei?
Oho, koks klausimas! Su Vincu esame labai geri draugai, todėl taip ir išėjo. Man buvo smagu su juo dirbti, kadangi jis palieka daug vietos kūrybai. Nors antras Vincentui sukurtas video klipas dar nepasirodė (po truputį jį vis tobuliname), abu vaizdo klipai buvo didelis iššūkis tiek man, tiek visai kūrybinei komandai. Mes visada užsibrėžiame padaryti daugiau, negu manome, kad galime, ir tai verčia mus augti, dėl ko labai džiaugiuosi.

Viena didžiausių problemų kuriant lietuvišką kiną – finansavimo trūkumas arba visiškas jo nebuvimas. Su kokiomis problemomis filmuojant susiduriate Jūs?
Ech, finansavimas... Pradėdama studijuoti kiną net susiėmiau už galvos, išvydusi geros valios žmonių, sutinkančių tau padėti, skaičių. Kas gali – duoda pinigėlių, kiti pagelbėja savo produkcija ar paslaugomis. Kurdama projektus visuomet sulaukiu geranoriškos pagalbos.. Kai labai nuoširdžiai ieškai, visuomet randi pagalbininkų. Žinoma, labai dažnai atrodo, jog finansavimo gauti neįmanoma, tačiau viskas įmanoma – tereikia nepasiduoti.

Kalbant apie pilno metro filmus, juos lydi didelės finansavimo bėdos, tačiau viskas bus gerai, jeigu turėsi gerą prodiuserį ir neišmatuojamą norą kurti – tuomet gims ir filmas.

Picture
Kur semiatės įkvėpimo bei stimulo judėti pirmyn?
Iš visur ir iš visų. Iš šeimos, draugų, gamtos, miesto, muzikos ir nepažįstamų gatvės praeivių...

Ar Lietuvoje įmanoma išgyventi kuriant kiną, o gal menininkai yra priversti uždarbiauti ir kitais būdais? 
Visur įmanoma išgyventi, jeigu nesi tinginys. Kadangi vis dar esu studentė, uždarbiauti tenka nuolat, tačiau, tikiuosi, kad ateityje viskas bus gerai. O norint „daryti meną“, reikia tam subręsti.

Matote save tik kine, ar realizuoti idėjas bandote ir kitais būdais, pavyzdžiui teatro scenoje?
Matau save ne tik kine, tačiau nebematau savęs teatre, nors prieš keletą metų visą savo gyvenimą siejau tik su juo.

Su projektu dirbate šiuo metu ir kokie Jūsų ateities planai? Galbūt turite idėjų savo pirmajam pilno metro filmui?
Šiuo metu intensyviai ruošiuosi diplominiam darbui. Ketinu kurti dokumentinį trumpo metro filmą. Be to, sparčiai tirpsta iki dar vieno muzikinio klipo filmavimo likęs laikas, tad šiuo metu man pats darbymetis. Matyt, turiu per daug energijos, nes šalia pagrindinės savo veiklos – dar šimtas mažų projektų, tad esu nuolatiniame bėgime.

Na, o apie pilną metrą dar nesvajoju, o jeigu svajoju tai tik tyliai...

Parengta portalui laikas.lt
 





Leave a Reply.


UA-35502470-1