Picture
www.nisimazine.eu
Vieni skeptikai teigia, jog lietuviškas kinas merdėja. Kiti piktinasi naujų idėjų nebuvimu, finansavimo trūkumu ar tik patiems kūrėjams įdomiomis filmų temomis. Panašu, kad jauna režisierė Kristina Buožytė spjovė į lietuvišką kiną apraizgiusius mitus ir stereotipus bei ėmėsi veikti pagal principą „mažiau kalbų, daugiau darbų“.

Lietuviškos kino premjeros žiūrovų akis džiugina rečiau negu norėtųsi. 2013-uosius, žadančius būti itin derlingais lietuvišku kinu, sausio 4-ąją pradės antrasis pilno metro režisierės filmas „Aurora“ (angl. „Vanishing Waves“), apkeliavęs ne vieno užsienio kino festivalį bei Ispanijos SITGES fantastinių filmų festivalio tituluotas geriausiu Europos fantastiniu filmu.

Su viena perspektyviausių jaunosios kartos lietuvių režisierių kalbamės apie Naujuosius metus atversiančią fatališką meilės dramą „Aurora“, ketverius metus trukusį kūrybinį filmo etapą ir jį lydėjusius sunkumus.

Picture
„Aurora“ žymi lūžį Lietuvos kino istorijoje. Tai pirmas lietuviškas mokslinės fantastikos filmas. Ar sunku būti pirmai?
Pirmiausia atėjo istorija, kuri man labai patiko. Kuomet pats rašai filmo scenarijų, žinodamas ką nori pasiekti ir įgyvendinti, tai nebeatrodo baisu – tiesiog neri į tą vandenį, darai filmą ir stebi kas iš to gausis. Įdomu kuomet projektas yra iššūkis tau pačiam, o vykdydamas jį gali išmokti daug naujų dalykų. Iš tikrųjų, kiekvieną filmą padaryti yra sunku, tačiau negalvoji apie tai ir leidiesi kurti.

Kalbant apie „Aurorą“, didžiausi sunkumai laukė kuriant vizualinius efektus. Lietuvoje nėra nusistovėjusios jų kūrimo sistemos ir nurodymų ką ir kaip reikia daryti, tad kartais jausdavausi tarsi išradinėdama dviratį. Vizualinių efektų kūrimo etape labai trūko žinių ir žmogiškųjų resursų, tačiau daug mokėmės dirbdami.

Kaip gimė filmo idėja? Ką juo norite pasakyti žiūrovui?
Po „Kolekcionierės“ norėjau sukurti filmą, kuris tyrinėtų meilės ir aistros tematiką: kaip ji atsiranda, kiek mus veikia žmogaus kūnas, o kiek – įsivaizdavimas apie kitą žmogų. Kartu su Bruno Samperiu, scenarijaus bendraautoriumi ir vizualinės stilistikos režisieriumi, ieškojome idėjų, kaip atskleisti šias tematikas ir perteikti jas per nuotykio žanrą. Tada ir atėjo mintis perkelti santykių branduolį į minčių plotmę - kas gali būti atviriau ir intymiau nei veiksmas, vykstantis žmogaus galvoje?  Čia nereikia slėptis, neveikia socialinės normos, gali būti toks, koks nori būti.

Modernios technologijos daro mūsų gyvenimą kitokiu: milijonai žmonių interneto, Skype, telefono pagalba gyvena, dirba, myli ir nekenčia fiziškai nebūdami kartu, tad ar kūnas būtinas norint mylėti ir bendrauti? Prarandame „kūną“, kaip kad kinas po truputį praranda kino juostą. Tačiau nepaisant šio perėjimo, konfliktas tarp realybės ir fantazijos išlieka. Tai buvo vienas svarbiausių dalykų šiame filme.

Žmonių atsidavimo ir susidomėjimo projektu dėka mums pavyko padaryti tai, ką padarėme, o padarėme viską ką galėjome. Užsibrėžėme tikslą išlaikyti aukštą kokybės ir profesionalumo lygį. Nuo pat pradžių laikėmės nuostatos – geriau padaryti mažiau, bet kokybiškai, tad labai džiaugiuosi, jog pavyko išlaikyti aukštai iškeltą kokybės kartelę.
Picture
Kokiai auditorijai skirtas naujasis Jūsų filmas?
Auditorijai, kuriai patinka mąstyti, kuri ieško įvairaus, ne tik lengvo kino. Tokio, kuris keltų klausimus ir skatintų mąstyti. Po festivalių dėkodami ir sveikindami prie manęs prieidavo skirtingi skirtingo amžiaus žmonės, tad tai įrodo, jog filme nagrinėjamos temos yra bendražmogiškos, tačiau skirtos žiūrovams nuo 18 metų.

„Aurora“ – antrasis Jūsų pilno metro filmas. Ar esate juo patenkinta?
Taip. Kiekviename etape nenorėjome eiti lengviausiu keliu, tad „Aurorą“ lydėjo daug ieškojimų – žiūrovui norėjome pateikti išieškotą viziją, nematytų dalykų ir naujovių, tačiau naujovės reikalauja laiko, o laikas – pinigų. Žmonių atsidavimo ir susidomėjimo projektu dėka mums pavyko padaryti tai, ką padarėme, o padarėme viską ką galėjome. Užsibrėžėme tikslą išlaikyti aukštą kokybės ir profesionalumo lygį. Žinoma, tai yra sunku, tačiau surinkome rimtą komandą, tikėjusią filmu bei dirbusią iš idėjos. Žmonių atsidavimas filmui davė labai daug, o kiekviena filmavimo aikštelėje ir už jos ribų esanti grupės grandis stengėsi padaryti maksimumą ir parodyti patį geriausią įmanomą rezultatą. Šiuo atžvilgiu esame laimės kūdikiais, kuriems pavyko sutikti žmones, prie „Auroros“ dirbusius su tokiu atsidavimu. Manau, padarėme paveikų filmą. 

Picture
Finansavimas – Lietuvos kino skaudulys. Iš kokių šaltinių finansavote Aurorą?
Pagrindiniu finansavimo šaltiniu buvo Kultūros ministerija. Papildomas lėšas gavome iš Eurimages fondo ir medijų (MEDIA, aut. pastaba). Finansavimo pagrindą sudaro lietuvių pinigai.

Ar galėtumėte įvardinti filmo biudžetą?
Daugiau kaip 700 tūkst. eurų (imdb.com duomenimis 1 175 000 eurų, aut. pastaba). Tai palyginti mažas biudžetas tokio žanro filmui, tad daugelis stebisi kaip sugebėjome sukurti „Aurorą“, turėdami tik tiek pinigų, tačiau idėjai virsti realybe padėjo komandos atsidavimas ir tikėjimas filmu. Juolab, nuo pat pradžių laikėmės nuostatos – geriau padaryti mažiau, bet kokybiškai, tad labai džiaugiuosi, jog pavyko išlaikyti aukštai iškeltą kokybės kartelę.

Jūsų kolega Bruno Samperis kūrė vizualinę filmo stilistiką bei tapo vienu iš scenarijaus bendraautorių. Ar sunku dirbti dviese?
Dirbti su Bruno nėra sunku. Savo bendradarbiavimą pradėjome dirbdami ties „Kolekcioniere“ – Bruno buvo scenarijaus bendraautoriumi. Per tą laiką mudu pažinome vienas kitą, tad prie „Auroros“ priėjome brandesni. Pamatą mūsų kūrybinei partnerystei paklojusią „Kolekcionierę“ vadinu studentišku filmu, o „Aurora“ – žingsnis link profesionalumo. Kuriant ją žinojome vienas kito silpnąsias ir stipriąsias puses bei ką kiekvienas mūsų gali duoti filmui.

Kartu su Bruno scenarijų kūrėme per atstumą, ping-pongo principu. Vienam ateina idėja, kitas ją papildo. Abu laikėmės principo, kad kūryboje reikia išmesti ego ir susitelkti į tai, kas svarbiausia filmui. O šiame filme svarbi ne tik istorija, bet ir vizualika, ties kuria dirbome jau nuo scenarijaus rašymo stadijos. Todėl buvo labai patogus bendradarbiavimas kai abu iš karto mąstėme vaizdais.

Aktorių atrankos metu pastebėjau, jog aktoriai labiau už blogai atliktą vaidmenį bijo savo nuogumo ir tai mane šokiravo.
Picture
Feliksas Abrukauskas filmuoja jau antrąjį Jūsų ilgo metro filmą. Esate linkusi apsistoti ties laiko patikrinta komanda?
Manau kiekvieno kūrėjo siekiamybė yra suburti savo komandą ir žmones, kuriais pasitiki, kurie supranta tave ir kuriuos supranti tu. Kai pavyksta rasti tokius žmones nebesinori jų paleisti, nes dirbti su tokia komanda yra lengviau, tai duoda geresnius rezultatus.

Feliksas yra nuostabus operatorius – mane žavi jo perfekcionizmas. Jis visuomet siekia geriausio rezultato ir mane pačią skatina pasitempti. Aš noriu būti apsupta tokių žmonių.

Ar buvo aktorių, kurie atsisakė filmuotis „Auroroje“? Su kokiomis problemomis susidūrėte aktorių atrankos metu?
Aktorių ieškojome maždaug 4-5 mėnesius. Buvo tokių, kurie atsisakė filmuotis net neperskaitę scenarijaus, o aktorių atrankoje, išgirdę filmo istoriją ir tai, kokių scenų tikimės, iškart atsisakydavo. Iš vienos pusės, suprantu jų baimes ir nepasitikėjimą – į režisieriaus rankas aktorius atiduoda savo kūną, tad niekada nežinai kas iš to išeis, tačiau atrankos metu pastebėjau, jog aktoriai labiau už blogai atliktą vaidmenį bijo savo nuogumo ir tai mane šokiravo. Aktoriaus kūnas yra jo įrankiu, o „Auroroje“ kūnas nėra rodomas tik dėl nuogumo – juo nesiekiama šokiruoti, jo demonstravimas turi savo priežastį.

Iš Jurgos (Jutaitės, aut. pastaba) ir kitų aktorių esu girdėjusi, jog perskaičius scenarijų jie suprato, jog kitaip padaryti filmą ir kalbėti apie dalykus, apie kuriuos jame kalbame, neįmanoma. Filmo veiksmas vyksta herojų mintyse, tad dviejų žmonių meilę ir aistrą, apvilktą rūbais ir besivystančią mintyse, pavaizduoti tikrai sunku. (juokiasi)

Kaip filmavimo komandą papildė Jurga Jutaitė? Ar tiesa, jog pati paskambinote jai ir pasiūlėte vaidmenį?
Jurgą pakvietėme į aktorių atranką ir vos atėjusi ji visus sužavėjo. Auroros tarp aktorių ir paprastų žmonių ieškojau labai ilgai. Ieškojau emociškai dinamiškos asmenybės, o Jurga turi labai daug nuostabių dalykų – ji gali būti ir femme fatale, ir aristokratiška aukštuomenės dama, ir visiška mergiotė. Jos vaidmenų skalė labai plati, o tai yra kiekvieno režisieriaus svajonė. Jurgos vaidmuo sudėtingas ne tik dėl atvirų scenų. Aurorai reikia patirti labai daug įvairių būsenų: nuo džiaugsmo, įsimylėjimo ir laimės iki pykčio, neapykantos ir baimės. Jurga šių būsenų nevaidino, o tiesiog buvo jose.  Prieš scenas klausydavome muzikos, duodavau žiūrėti iškarpas iš filmų. Ir kai ji panirdavo į reikiamą būseną, eidavome į aikštelę. Filmuojant improvizacijų būdavo, tačiau prieš tai repetavome keturis mėnesius, todėl kiekviena improvizacija turėjo pamatą.

Dirbti su Jurga buvo didelis malonumas, padėjęs man atrasti daug naujų dalykų.

Auroros vaidmeniui ieškojau emociškai dinamiškos asmenybės, o Jurga turi labai daug nuostabių dalykų – ji gali būti ir femme fatale, ir aristokratiška aukštuomenės dama, ir visiška mergiotė. Jos vaidmenų skalė labai plati, o tai yra kiekvieno režisieriaus svajonė.

Picture
Su Mariumi Jampolskiu ir Gabija Ryškuviene dirbate nebe pirmą kartą. Ar ketinate ateityje tęsti kūrybinį bendradarbiavimą?
Marius – geras aktorius. Jam reikia įdėti daug darbo ir susikaupimo, bet jis turi savyje užtaisą. Gabiją labai myliu – su ja labai susidraugavome po „Kolekcionierės“, tad jeigu ateityje man reikės tokių personažų ir tokių žmonių, neabejotinai tęsime bendradarbiavimą.

Filme nemažai nuogų scenų. Kaip ruošėtės joms? Kaip pratinote aktorius nebijoti intymumo ir nusirengus nuogai nesijausti nejaukiai?
Labai daug repetavome ir mūsų darbas kartu pasiteisino. Maždaug keturis mėnesius vykdėme paruošiamuosius darbus. Jurga iš pat pradžių pasakė, jog filmavimo aikštelėje jai svarbu jautis saugiai, tarsi tarp draugų, ir pasitikėti mumis, tad stengėmės sukurti būtent tokią aplinką. Man buvo svarbu, kad Marius ir Jurga nebijotų savo kūno, vienas kito ir buvimo kartu, tad daug bendravome. Važiuodavome į sodybą, kepdavome šašlykus, kartu valgydavome, daug kalbėdavomės, vaikščiodavome ir ugdėme žmogišką tarpusavio ryšį. Kuo artimesniu esi aktoriams ir kuo artimesni jie yra tarpusavyje, tuo yra lengviau dirbti – jie gali laisviau jaustis aikštelėje, improvizuoti, žaisti. Filme vaizduojami žmonių santykiai, tad kuo aktoriai geriau pažįsta vienas kitą, tuo daugiau dalykų filme jie gali atskleisti bei papildyti vienas kitą.

Daugelis mūsų girdėjo apie Jūsų, Mariaus Jampolskio ir Jurgos Jutaitės vardan filmo paaukotus plaukus. Ką dar aktoriai turėjo padaryti dėl vaidmenų?
Rudeniop, kai orai pradėjo vėsti, filmavome lauke, tad Mariui buvo labai sudėtinga atlaikyti fizinius išbandymus, pavyzdžiui šaltį. Jurga visa tai atlaikė kiek lengviau.

Vienoje iš filmo pabaigos scenų, kurioje aktoriai bėga nuogi visa filmavimo komanda dėvėjo žieminius drabužius, kepures ir pirštines. Buvo labai šalta. Tokia pati situacija Mariaus laukė filmuojantis vandenyje. Lauke buvo apie 4 laipsnius šilumos, sustiręs iš šalčio jis plaukė, o aš nuo kranto raginau plaukti lėčiau, tačiau sušalęs Marius manęs nebegirdėjo.

Scenų vandenyje nemažai, tad vienoje jų, siekdami Marių apsaugoti nuo šalčio naudojome hidrokostiumą, tačiau pamatėme, jog kadre matosi kostiumo etiketė, kurios neįmanoma paslėpti, tad Mariui teko nusirengti...

Vienoje scenų Jurgą nardinome po vandeniu. Dviejų dublių nufilmuoti tokiai scenai neužtenka, tad po daugybės nėrimų išgirsdavome ir „daugiau nebegaliu“, o išlipusius iš vandens ir nuo šalčio drebančius aktorius siųsdavome šildytis į pirtelę. Kartais, kai filmuojant tekdavo daryti daug dublių, jaučiausi kankinanti žmones...

Vizualinius filmo efektus kūrė Lietuvos („Okta“), Latvijos („Cyberpunk“) ir Kanados („Alchemy24“) įmonės, prie jų prisijungė suomiai „3-D Trix“, dalį smulkių vizualinių efektų kūrė prancūzai, kompanija „Planet Rouge“, kurios pagrindiniu darbu tapo postprodukcija – spalvos ir garsas.
Picture
Palaikydama pagrindinius vaidmenis filme atlikusius aktorius, Jūs, kaip ir jie, plikai nusiskutote galvą. Kas lėmė tokį žingsnį?
Nuo pat pradžių žinojome kaip personažai turi atrodyti vienu ar kitu momentu, tad po truputėlį aktorius pratinome prie tos minties. Jurga labai bijojo netekti plaukų – jie buvo nuostabūs, tad man buvo skausminga prašyti jos nusiskusti plikai. Ji nesakė nei „taip“, nei „ne“, tad sprendimo laukėme iki paskutinės minutės. Tuo metu bandėme apeiti galvos skutimą ir filmavimams daryti kaukes, tačiau tai nepasiteisino, nes siekėme realizmo.

Naktį prieš filmavimą, Kristijono Vildžiūno filmo „Kai apkabinsiu tave“ išvakarėse paskambinau Jurgai pranešti, jog jai reikės nusiskusti, tačiau pasakiau, jog jai norint, galiu tai padaryti kartu. Jurga atkalbinėjo mane, tačiau nusiskutau pirmoji, o vėliau mano pavyzdžiu pasekė ir ji. Jurgos pasiryžimas nusiskuti plaukus atėjo paskutinę akimirką, nors viduje ji seniai žinojo atsakymą. Mano žingsnis buvo jos padrąsinimu, palaikymu ir susitapatinimu. Visa tai išėjo tik į naudą.

Šiame filme pasirodo ir lietuviško kino grandas Šarūnas Bartas. Ar sunku buvo tokio kalibro žvaigždę prikalbinti filmuotis? Ar jo autoritetas nekėlė baimės ir nedrąsos?
Prikalbinti Šarūną buvo labai lengva. Supratome, kad iš visų mūsų šiam vaidmeniui parinktų žmonių jis yra ne tik geriausiu, tačiau ir vieninteliu tinkamu pasirinkimu. Aktorių ir ne aktorių tarpe ieškojome stiprios ir charizmatiškos asmenybės, kuri būtų aristokratiška, turėtų tam tikrus bruožus ir nevaidintų, o tiesiog būtų kadre. Labai sunku vaidinti iš tiesų nieko nevaidinant, o tiesiog būnant čia – tai reikalauja profesionalumo. Šarūnas Bartas yra stiprus filmo elementas, tad nežinau kas kitas būtų galėjęs atlikti jo vaidmenį.

Picture
Filmuojant aktorių laukė ne viena sudėtinga scena. Ar samdėtės kaskadininkus?
Samdytis kaskadininkus norėjome nelengvai scenai, kurioje sumušamas Persekiotojas, įkūnytas Šarūno Barto, tačiau Šarūnas atsisakė jų paslaugų ir viską atliko pats. Jis dirbo su visomis apsaugos priemonėmis, sutiko kristi ant nugaros ir padaryti viską ko tik reikėjo, kadangi jau turėjo tokios patirties kurdamas savo filmus, kuomet ne sykį atliko kaskadininko vaidmenį.

Visa kita aktoriai atliko patys.

„Auroroje“ nemažai specialiųjų efektų bei kompiuterinės grafikos dėka sukurtų elementų. Kas dirbo ties jų kūrimu ir su kokiais sunkumais susidūrėte jų gamyboje?
Efektų šiame filme yra nemažai, o mes stengėmės, kad kokybės kartelė būtų iškelta kaip įmanoma aukščiau. Su tokiu nedideliu biudžetu tai padaryti buvo sunku, tačiau darbas pavyko, tad esu dėkinga lietuviškai postprodukcijos kompanijai „Okta“ ir visoms prisidėjusioms kompanijoms. Efektus kūrė Lietuvos („Okta“), Latvijos („Cyberpunk“) ir Kanados („Alchemy24“) įmonės, prie jų prisijungė suomiai „3-D Trix“, dalį smulkių vizualinių efektų kūrė prancūzai, kompanija „Planet Rouge“, kurios pagrindiniu darbu tapo postprodukcija – spalvos ir garsas.

Filme yra 1,5 minutės trukmės abstrakcijos scena, ties kuria „Cyberpunk“ dirbo maždaug 5 mėnesius. Šią sceną kūręs Andris ėjo iš proto, nes rezultatas vis netenkino mūsų ir reikalavome vis daugiau, tačiau galutiniu rezultatu patenkintos liko abi pusės.

Iš tiesų įmanoma padaryti viską, tačiau visa tai atsiremia į biudžetą, tad jo dydis buvo didžiausiu sunkumu, tačiau esu dėkinga, kad žmonės sutiko į „Aurorą“ investuoti savo laiką, susidomėjo ja ir siekė išgauti gerus rezultatus.

Kokie sunkumai lydėjo filmuojant „Aurorą“? Girdėjau, jog filmavimams einant į pabaigą praradote dalį medžiagos. Ar tai tiesa? Kaip išsprendėte šią problemą?
Taip, praradome dalį medžiagos ir tai buvo didelis smūgis. Dirbant su skaitmenine medžiaga labai svarbu viską tikrinti. Mūsų atveju ne viskas buvo sužiūrėta, tad sunku atsekti kieno tai kaltė. Po šio įvykio visi sugriežtino medžiagos sekimą.

Dingo viena iš paskutinių filmo scenų. Labai džiaugiausi, kad nedingo bendri planai, t. y. scenos, kuriose buvo visi – ir lietuvių, ir užsienio aktoriai. Toji filmavimo pamaina buvo labai brangi, tad nežinau ką būtume darę dingus bendriems planams, kurie tiesiog privalėjo būti filme. Praradus dalį medžiagos mums teko perfilmuoti stambius Mariaus planus, tad jam dar kartą teko nusiskusti plaukus. Reikėjo iš naujo gaminti ir atkurti dekoracijas, dar sykį į filmavimo aikštelę kviestis medikus, kadangi mums reikėjo tam tikros įrangos.

Žinoma, filmuojant pasitaikė ir brokuotos medžiagos. Kuriant vieną sceną, kurios neįmanoma perfilmuoti, supratome, kad geriausias dublis yra brokuotas, tad teko panaudoti prastesnį, tačiau, laimei, tokie atvejai yra vienetiniai.
 
Teko girdėti apie filmavimą smėlio karjere ir mokslinės laboratorijos įkūrimą neveikiančioje alaus darykloje. Papasakokite apie ekstremaliausias lokacijas.
Filmavome buvusioje „Tauro“ gamykloje. Čia įrengėme mokslinę laboratoriją, kur buvo vykdomas eksperimentas. Filmavimai buvo labai sudėtingi: žiema, šalta, aktoriai vaikšto prisirengę, garas rūksta iš burnos, o Marius turėdavo nuogas gulėti vandenyje, izoliacinėje kameroje. Mes jam kibirais šildydavome vandenį, o po filmavimo iš vonios jis išlįsdavo susiraukšlėjusiais pirštais.  Užsienio aktoriai nebuvo pratę prie tokių sąlygų - tai buvo sudėtingas laikas...

Filmavimai vyko ir Lazdynų baseine – filmavome po vandeniu, 5 metrų gylyje esantį Marių. Nemažai laiko praleidome karjere, tačiau įdomiausia lokacija pavadinčiau paviljoną, kuriame įrengėme Auroros namą ir jo interjerą. Ten šilta, gera, viskas po ranka. Tai leido atsipalaiduoti ir susikoncentruoti tik į darbą. Iki šiol kažkodėl maniau, jog paviljoninis filmavimas nebus man prie širdies, tačiau tai, kad gali stumdyti sienas ir savo nuožiūra koreguoti interjerą yra didelis malonumas.

Man labai padėjo Lietuvos neuromokslų asociacijos vadovas, Vilniaus Universiteto Gamtos mokslų fakulteto dekanas, prof. habil. dr. Osvaldas Rukšėnas, kuris ne tik konsultavo mus, tačiau ir skaitė scenarijų, filmo dialogus, kartu koregavo jį, duodamas patarimų. Jis padėjo verčiant mokslinius ir medicininius terminus, patarė kokius žodžius derėtų naudoti tam tikrose scenose. 
Picture
Filme vaizduojamas mokslinis projektas dar negali būti įgyvendintas, kadangi smegenų tyrimuose žmonija žengia kone pirmuosius žingsnius. Viename interviu teigėte, jog siekiate, kad mokslinė filmo dalis būtų kuo realistiškesnė. Tačiau ar kuriant tokio pobūdžio procesą nebuvo baisu „nuvažiuoti į šalį“ ir pateikti išgalvotą fantastiką? Girdėjau gandų, jog prašėte medikų leisti Jums stebėti smegenų operaciją?..
Rašant scenarijų norėjome, kad visa mokslinė dalis būtų kuo realistiškesnė, todėl bendravome su mokslininkais, gydytojais, psichologais, siekdami sukurti mokslinę aplinką. Man labai padėjo Lietuvos neuromokslų asociacijos vadovas, Vilniaus Universiteto Gamtos mokslų fakulteto dekanas, prof. habil. dr. Osvaldas Rukšėnas, kuris ne tik konsultavo mus, tačiau ir skaitė scenarijų, filmo dialogus, kartu koregavo jį, duodamas patarimų. Jis padėjo verčiant mokslinius ir medicininius terminus, patarė kokius žodžius derėtų naudoti tam tikrose scenose. O. Rukšėnas suvedė mane su kitais mokslininkais, siekdamas kuo realistiškesnio scenarijaus. Taip pat konsultavomės su Airijoje neurologijos srityje dirbančia mokslininke, kuriai filmo idėja labai patiko. Kurdama jį iš tiesų stebėjau smegenų operaciją.

Mano mama gydytoja, tad lankiausi ir komoje esančių ligonių palatose. Kartą, pradėjusi domėtis komos lygiais ir jiems teikiama pagalba bei priežiūra atėjau stebėti ligonių į palatą. Tuo metu vienas ligonis mirė... Tai gyvenimiškos situacijos, kurių nesugalvosi. Egzistuoja realios situacijos, kurias tu nori perteikti žiūrovui, siekdamas įtikinti jį. Tiek man, tiek scenarijaus bendraautoriui Bruno Samperiui buvo svarbu projekto realistiškumu ir visa medicinine filmo puse įtikinti ne tik paprastą žiūrovą, tačiau ir profesionalą, mokslininką, tad kuriant filmą reikėjo pasisemti tam tikros patirties.

Įdomus nutikimas įvyko Pietų Korėjoje, Busano festivalyje pristatinėjant filmą. Po peržiūros sulaukiau žiūrovo, kuris pasirodė esąs neurofiziologas, klausimų ir pagyrimų, kad gilinamės į šią temą ir kad jis joje suprato tikrai daug dalykų. Man gera girdėti komplimentus iš mokslo profesionalų – džiaugiuosi, kad jie nelaiko filmo nesąmone ar išgalvota fantastika.

Vos prasidėjusi „Auroros“ kelionė po kino festivalius nuo pat pradžių buvo pažymėta apdovanojimais. Ar tikėjotės, jog filmas sulauks tokios sėkmės?
Kurdamas filmą visuomet tikiesi, kad jis patrauks dėmesį, o kiekviena sėkmė, ypač lietuviškam kinui yra žingsnelis link auditorijos. Kiekvienas apdovanojimas džiugina ir reiškia, jog apie tavo darbą kažkas išgirs.

Lietuvoje per metus pagaminama labai nedaug filmų, dar mažiau jų pasiekia žiūrovą. Filmo gyvavimo trukmė yra labai trumpa, tad festivaliai prisideda prie jo gyvybės palaikymo ir pritraukia dėmesio. 

Įdomus nutikimas įvyko Pietų Korėjoje, Busano festivalyje pristatinėjant filmą. Po peržiūros sulaukiau žiūrovo, kuris pasirodė esąs neurofiziologas, klausimų ir pagyrimų, kad gilinamės į šią temą ir kad jis joje suprato tikrai daug dalykų. Man gera girdėti komplimentus iš mokslo profesionalų – džiaugiuosi, kad jie nelaiko filmo nesąmone ar išgalvota fantastika.
Picture
Kokius įspūdžius parsivežate iš kino festivalių? Kaip jaučiatės kino salėje stebėdama savo filmą? Galbūt prisimenate pirmąją peržiūrą?
Pirmą kartą filmą žiūrėjau kartu su aktoriais, kuriems tai buvo pirmoji peržiūra. Man buvo svarbios jų emocijos ir reakcija į „Aurorą“. Pirmieji įspūdžiai žiūrint filmą – labai asmeniški. Užplūsta emocijos, po kurių sunku prisiminti pirmąją peržiūrą. Be to, labai sunku filmą vertinti „iš šono“.

Kino festivaliuose labai įdomu stebėti žiūrovų reakciją į filmą – kiekviename regione ir kiekvienoje šalyje jis susižiūri skirtingai – kiekvienoje šalyje žmonės pastebi skirtingus dalykus ir atkreipia į juos dėmesį. Skiriasi ir kino festivaliai bei jų auditorija – vieniems įdomi meilė, kitiems – vizualiniai efektai, siužetinė linija, tad tas peržiūrų skirtumas yra labai įdomus.

Artėja filmo premjera Lietuvoje. Kokiose dar šalyse žiūrovai pamatys šį filmą?
Filmo platinimo teises įsigijo Švedija, JAV, Pietų Korėja, Japonija, Čekija, vyksta derybos su Australija, Prancūzija, Vokietija. JAV filmas žiūrovus pasieks ne DVD formatu, o bus rodomas Niujorko ir Los Andželo kino teatrų salėse, o vėliau, tikėtina, keliaus į kitas valstijas.

Kokį kiną mėgstate Jūs ir ko jame ieškote?
Mėgstu įvairų - Holivudo, europietišką, elitinį, pramoginį kiną. Kuomet žiūri labai daug filmų, imi ieškoti kažko naujo – režisieriaus braižo, naujų idėjų, profesionalumo ir to, kas tave nustebintų, tad negalėčiau įvardinti tik vieno man patinkančio režisieriaus.

Šiuo metu gręžiuosi į klasiką bei vėl peržiūriu 70-ųjų filmus. Tai laiko patikrinti darbai, kurie išliko istorijoje, iš kurių galima pasisemti idėjų, labai daug išmokti bei tuo pačiu atsipalaiduoti.

Kur semiatės įkvėpimo?
O kas yra įkvėpimas? Netikiu įkvėpimu. Įkvėpimas yra darbas. Jeigu sėdėsi po medžiu ir lauksi kol kažkas tave apšvies, abejoju, ar pavyks. Įkvėpimas yra realijų stebėjimas, knygų skaitymas, filmų žiūrėjimas, stebėjimas kuo gyvuoja visuomenė, kas domina žmogų.

Kiekvienas projektas turi būti išieškotas. Asmeniškai man idėjų paieška yra vienas sunkiausių etapų, nes turi gerai apgalvoti prie ko galėtum praleisti 2-3 metus, kuo galėtum išsiskirti ne tik Lietuvos, tačiau ir pasauliniame kontekste, kuo tu gali patraukti dėmesį, ką įnešti į kinematografiją, kas būtų įdomu ne tik žiūrovui, tačiau ir tau. Norint rasti tai, reikia dirbti.

Ar dabar galėtumėte drąsiai teigti – taip, aš radau savo gyvenimo kelią ir esu laiminga?
Kūryba teikia džiaugsmo ir tuo pat metu kankina, nes pareikalauja visų tavo išteklių, o tai nėra lengva. Kinas nėra darbas, kuriame padirbus išeini ir uždarai duris. Kinas tampa gyvenimu ir už tai moki tam tikrą kainą. Už visus gyvenimo pasirinkimus mokame tam tikrą kainą ir jie visi turi savų pliusų ir minusų.

Mokydamasi svajojau apie profesiją, kurios dėka galima būtų prisiliesti prie įvairių gyvenimo sričių ir patirti vis kitokių išgyvenimų. Norėjau profesijos, kuri būtų įvairių profesijų samplaika ir leistų išbandyti įvairias gyvenimo sritis. Režisūra tokią galimybę suteikia, o „Auroros“ dėka susipažinau su neurologija, nuo vaikystės mane traukusia medicina, moksline sritimi.

Parengė Amelija Lučinskaitė



Leave a Reply.


UA-35502470-1