Picture
Šiemet, dėl didelės laiko stokos ir darbų gausos, moterų kino festivalyje „Šeršėliafam“ pamačiau tik tris filmus. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų mažai, tačiau džiaugiuosi, jog tie trys filmai buvo tokie puikūs, jog net ir šiandien, prisiminus juos, veidą nušviečia pasitenkinimo pilna šypsena.

Jaučiu pareigą paminėti ir puikią šiųmetinio festivalio programą bei pagirti organizatorius, kurių dėka „Šeršėliafam“ netrūko įdomių renginių ir žmonių. Žinoma, kartkartėmis paburnodavau, jog kai kurie norimų pamatyti filmų seansai buvo rodomi itin vėlai, tačiau juk jeigu kažko labai nori, visos kliūtys atrodo tarsi menkniekiai.

Taigi, pradedu savo matytų filmų apžvalgą. Nepaisant to, kad itin mėgstu ispanų kiną, tai, kad trijų man labiausiai patikusių filmų kilmės šalis yra Ispanija – grynų gryniausias atsitiktinumas!

Pradėkime nuo festivalyje labiausiai man patikusio filmo, kurį drąsiai traukiu į stipriausių savo matytų filmų sąrašą:

Pasiimk mano akis (2003)/ Te doy mis ojos/ Take My Eyes
Picture
Romantinė drama

Režisierius: Icíar Bollaín

Šalis: Ispanija

Trukmė: 109 min

„Pasiimk mano akis“ nagrinėja smurto šeimoje problemą. Iš pirmo žvilgsnio – eilinė istorija. Eilinė vyro mušama ir žeminama moteris (akt. Laia Marull), tikinti, jog jis (akt. Luis Tosar) ją myli. Jog pasikeis. Jog rytoj viskas bus geriau. Tačiau egzistuoja atvejai, kuomet moters sieloje kapsėjęs skausmas prasiveržia, o jos žaizdos nebeužsitraukia. Tuomet moteris pabėga ir pradeda kurti naują gyvenimą. Tačiau kaip toli galima pabėgti nuo savo skriaudiko, kuris, regis, kvėpuoja tiesiai tau į pakaušį?..

Filmo aktorių vaidyba – itin sukrečianti. Laia Marull ir Luisas Tosaras padarė maksimumą. Jiedu taip taikliai ir įtikinamai perteikė filmo veiksmą, jog kartkartėmis išsitrindavo riba tarp manęs ir kino ekrano, o aš jaučiausi kaip smalsuolė, pro rakto skylutę stebinti kaimynų gyvenimą. Laia Marull sukūrė itin realistinį mirtinai įbaugintos moters, balansuojančios ant nervinio išsekimo ribos, portretą. Išraiškinga kūno kalba ir didis aktorinis meistriškumas moteriai leido sukurti heroję, kurios sieloje kunkuliuojančias emocijas žiūrovas junta vos operatoriui nukreipus kamerą į talentingąją aktorę.

Picture
www.elotrocine.cl
Kurdama filmą režisierė Icíar Bollaín pasitelkė puzlės metodą. Gabalėlį po gabalėlio ji lipdo juostos veiksmą, į pagalbą pasitelkdama menkiausias smulkmenas ir detales. Nemoralizuodama, nesmerkdama, nebandydama šokiruoti ar priversti žiūrovą plūsti ašaromis. Tai – bene labiausiai džiuginantis filmo elementas, kadangi nėra nieko blogiau už filmus, kurių metų režisierius tavimi žaidžia tarsi lėlininkas, timptelėdamas virveles, priversiančias tave juoktis ar verkti, liūdėti ar dirbtinai simpatizuoti filmui.

Tad „Pasiimk mano akis“ kitoks. Tai realizmo bomba, suvyniota į filmo marškinėlius. Romantinė šeimos drama, po kurios peržiūros jaučiausi priblokšta, pakerėta ir šokiruota...

Planai rytojui (2010)/ Planes para mañana/ Plans for Tomorrow
Picture
www.peliculasdecine.net
Drama

Režisierius: Juana Macías

Šalis: Ispanija

Trukmė: 96 min


Filmo pavadinimas iš tiesų iškalbingas bei nusakantis pagrindinę filmo liniją. Juk kiekvienas mūsų mėgsta kurti planus rytojui, tad ši juosta – keturių tarpusavyje susipynusių moterų istorijų rinkinys. Keturios skirtingos moterys, gyvenančios niekuo neišskiriančius gyvenimus vieną ir tą pačią dieną atsiduria gyvenimo kryžkelėje, kurioje kiekviena jų turės priimti lemtingą sprendimą, nulesiantį jų ateitį.

Inés (akt. Goya Toledo) – 39-erių karjeristė, spinduliuojanti pasitikėjimą savimi.  Šiandien sužinojusi, jog laukiasi Inés turi priimti sprendimą, pakeisiantį jos gyvenimą.

Antonia (akt. Carme Elias) – iš pirmo žvilgsnio, laimingai ištekėjusi moteris, šiandien sutikusi vyrą, dėl kurio praeityje ketino palikti šeimą. Išvarginta nuolatinių minčių apie mylimąjį, šiandien Antonia turi priimti sprendimą - ar leistis į Londoną paskui tiek metų paslapčiomis mylėtą žmogų?

Marian (akt. Ana Labordeta) – nelaimingą santuoką išgyvenanti banko darbuotoja, šiandien suvokusi, jog privalo priimti sprendimą skirtis su vyru, tačiau kaip į tai reaguos jos dukra Monika (akt. Aura Garrido), negalinti pakęsti tėvo ir juntanti didžiulę baimę, jog yra tokia silpna kaip jos motina?

Picture
Ispaniškuosiuose Oskaruose, Goya apdovanojimuose filmas pelnė dvi nominacijas kaip geriausia nauja aktorė ir geriausia nauja režisierė, bei sėkmingai keliauja po užsienio kino festivalius, sulaukdamas daugybės teigiamų atsiliepimų. „Planai rytojui“ – debiutinis jaunos režisierės Juanos Macias vaidybinis filmas, orientuotas daugiau į moterišką auditoriją, kadangi būtent moterys supras ir išjaus juostoje pateikiamas problemas, o kai kurios jų, tikėtina, jog filme atpažins pačios save. Nepaisant gana moteriškos temos, filmą labai rekomenduočiau vyrams, norintiems suprasti savo antrąsias puses ir atsakyti į klausimą „tad ko gi nori moterys?“

Galutinis filmo variantas – itin tikroviškas, gana realistinis ir natūralus. Nei akimirkai nesudvejojau ekrane matomais vaizdais, tikėjau herojų istorijomis ir žavėjausi matydama nesuvaidintą gyvenimą. Būtent gyvenimas ir yra pagrindinė filmo tematika. Režisierė tarsi bando pažadinti mus iš gilaus miego, ragina griauti svajonėmis aplipdytus kortų namelius ir gyventi šia diena – neatidėlioti sprendimų rytojui, nekurti ateities planų, nebijoti stoti akistaton su pačiu savimi ir rinktis tai, ko trokšta širdis, net jeigu kartkartėmis pernelyg bijome pasekmių...

Moteris be pianino (2009)/ La mujer sin piano / Woman Without Piano
Picture
Drama

Režisierius: Javier Rebollo

Šalis: Ispanija

Trukmė: 94 min
 

Roza (akt. Carmen Machi) – eilinė namų šeimininkė, savo bute klientėms atliekanti intymių vietų depiliaciją. Nukamuota rutinos ir lygaus kaip stiklas gyvenimo bei nuolatinio zvimbimo ausyje, skendėdama gyvenimo monotonijoje vieną dieną Roza pasimatuoja spintos gilumoje slėptą peruką, vos vienu mostu pavertusiu ją kita moterimi. Būtent jo dėka Roza – namų šeimininkė tampa Roza – bebaime nuotykių ieškotoja, šiąnakt nusprendusia savo gyvenimą padabinti spalvomis.

Palikusi miegantį vyrą, moteris susikrauna lagaminą ir leidžiasi į Madrido autobusų stotį, iš kurios planuoja vykti į bet kurį Europos miestą. Moters kelionę praskaidrina netikėtai sutiktas, ieškomu paskelbtas lenkas Radekas (akt. Jan Budar). Itin plepus, pinigingas, viską taisyti mėgstantis vyras pasirodo esąs kupinas netikėtumų ir į Rozos gyvenimą įneša ne šiaip sau vėjo gūsį, o tikrų tikriausią viesulą. Šioje vietoje prasideda neįtikėtina naktinė Radeko ir nekalbiosios Rozos kelionė, kiekvienam jų atnešianti kažką savito ir neapčiuopiamo.

Picture
www.notasdecine.es
„Moteris be pianino“ prisodrinta juoduoju humoru ir vaizduoja absurdiškiausias gyvenimo situacijas, o filmo vyksmas kartkartėmis primena situacijų komediją, kuomet visi salėje sėdintys žiūrovai ima juoktis balsu. Nepaisant itin lėto filmo tempo, ilgų kadrų, dinamikos nebuvimo, sunku filmą pavadinti neįdomiu ar juolab nuobodžiu. Vos pamanius, kad ekrane tiesiog nieko nevyksta, režisierius mesteli vieną už kitą įdomesnių situacijų ir vėl ir vėl priverčia salę kvatotis balsu.

Ši juosta – vos antroji pilnametražė juosta režisieriaus Javiero Rebollo kūryboje. Tokie filmai kaip „Moteris be pianino“ – gyvas įrodymas to, jog kartkartėmis kine nereikia nei gausybės dialogų, nei dinamiško veiksmo, nei blizgančios istorijos ar juolab specialiųjų efektų. Juk net pats Antuanas de Sent-Egziuperi yra pasakęs, jog „Matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, akimis nematome“...

 





Leave a Reply.


UA-35502470-1