Picture
www.mk.ru
„Kaip čia šalta!“, - vos susitikus įspūdžiais apie lietuviškąją žiemą pasidalina iš ne ką šiltesnės Rusijos atvykęs režisierius Aleksejus Fedorčenko, regis, neturintis bijoti žiemos speigų. Į 18-ąjį Vilniaus tarptautinį kino festivalį „Kino Pavasaris“ atvykęs vyras pristatė Naujojo Rusijos kino programoje rodytą savo filmą „Dieviškos pievų marių žmonos“ (rus. „Небесные жены луговых мари), kuriuo, kaip pats prisipažino, labai didžiuojasi ir džiaugiasi. „Ne ką mažiau negu buvimu Vilniuje“, - šiltai priduria jis, prieš pradėdamas jau trečiąjį interviu tądien.

Jus vadina vienu ryškiausiu Rusijos naujosios bangos režisierių. Kaip reaguojate į tokius teiginius?
Tikrai? (juokiasi) Niekuomet nesu to girdėjęs, tačiau ačiū už komplimentą – tai labai malonu.

Ar jūs pažįstamas su lietuviškais filmais ir mūsų šalies kino industrija?
Apie šiuolaikinį lietuvišką kiną nežinau absoliučiai nieko, tačiau geru žodžiu miniu Sovietinį kiną, ypatingai filmą „Niekas nenorėjo mirti“.

Pasikalbėkime apie naujausią Jūsų filmą „Dieviškos pievų marių žmonos“. Kodėl susidomėjote pievų mariais ir kas paskatino Jus sukurti šį filmą?
Šiais laikais rasti gerą scenarijų ir gerą istoriją yra be galo sunku. Pasaulį ištikusi idėjų krizė, tad visi vienais ar kitais būdais pradeda kartotis ar kartoti kitus – puikus to pavyzdys filmų perdirbiniai. Nenorėjau eiti šiuo keliu – siekiau rasti kažką naujo ir nematyto. Radau rašytoją Denisą Osokiną, kurio kūriniai kaskart nušviečia kažką naujo ir pateikia įdomybių. Mudu kartu dirbame beveik dešimtmetį – kartu sukūrėme tris dokumentinius filmus, Denisas rašė scenarijų mano filmams „Tylūs stebėtojai“ (rus. Овсянки, 2010), „Dieviškos pievų marių žmonos“ bei būsimam mano projektui, ties kuriuo dirbame šiuo metu. Šiandien Denisas yra laikomas vienu geriausių rašytojų Rusijoje, o mudviejų susitikimą ir darbą kartu su juo laikau savo asmenine sėkme.

Filmo „Dieviškos pievų marių žmonos“ idėjos autorius - Denisas. Jis – filologas, nagrinėjantis šiaurės tautų, finougrų kultūrą, tad tai jo asmeniniai interesai, kuriuos jis perkelia į literatūrą, o aš – į kiną.

Picture
Visų filmo moterų vardai prasideda raide O. Kas tai - sutapimas, atsitiktinė idėja ar noras mistifikuoti istoriją?
Nežinau kodėl, tačiau žurnalistams nepatinka tai, jog visų moterų vardai prasideda raide O (juokiasi). Laikykime tai tiesiog filmu apie pievų marių žmonas, kurių vardai prasideda raide O. (juokiasi)

Rusijoje kuriama gana mažai įtikinamo ir teisingą santykį su erotika turinčio kino. Jūs - vienas tų laimingųjų kuriems pavyko sukurti ne tik puikų filmą, tačiau ir sumanai apipinti jį erotika. Tokių scenų filme – ypatingai daug. Kaip į tai reagavo vietiniai gyventojai?
Juostoje filmavosi tik norintys ir tai padaryti galintys vietiniai gyventojai, nebijoję nusirengti prieš kamerą. Žinoma, itin atviriems filmo kadrams specialiai ieškojome aktorių, kurie galėtų tai padaryti, tad man neteko rizikuoti savo gyvybe ir lankytis ortodoksų kaimuose, prašant jų nusirengti – juk tai baigtųsi manęs sumušimu, tad geriau nerizikuoti (juokiasi).

Visos atviros filmo scenos buvo planuojamos ir detaliai aptariamos iš anksto. „Dieviškosiose pievų marių žmonose“ erotika rodoma ne vardan erotikos – mano filme rodoma erotika esti gamtos sinonimu – tokiu būdu stengiuosi pabrėžti marių ryšį su gamta, parodyti moters kūno grožį. Manau, jog „Dieviškos pievų marių žmonos“ yra filmu, kurį gali žiūrėti net vaikai – jame nėra nieko vulgaraus ar šokiruojančio.

Kalbant apie nusirengimą prieš kamerą, filmavimo grupė dirbo įsijautusi, tad jeigu būtų reikėję, prieš kameras būtų nusirengęs kiekvienas filmavimo grupės narys, nes sukurti šį filmo be erotikos elementų buvo tiesiog neįmanoma.

Picture
www.газета-уральский-рабочий.рф
Filme skamba marių kalba, tačiau pagrindinius vaidmenis atliekančios aktorės jos nemoka. Kaip išsprendėte šią problemą?
Marių kalbą mokėjo vos keli filmo dalyviai. Gaila, bet šiuo metu marių kalba vartojama tik kaimuose, o daugelis marių tarpusavyje bendrauja rusų kalba. Tačiau netoli Volgos yra įsikūrusi Marių Respublika, kurioje yra ne tik teatras, tačiau ir televizija, kurioje vartojama marių kalba.

Kuriant filmą „Dieviškos pievų marių žmonos“ susidūrėme su didele filmo įgarsinimo problema – aktoriai buvo priversti mintinai mokytis savo tekstus. Aktorėms siunčiant scenarijų sukirčiuotas tekstas buvo rašomas rusų bei marių kalbomis. Kartu siųsdavome garso įrašą, padėjusį mokytis taisyklingai ištarti bei sukirčiuoti frazes, tad į filmavimo aikštelę aktoriai susirinko jau pasiruošę ir išmokę savo partijas. Filmuojant juos stebėdavo ir mokydavo marių kalbos dėstytojas, aktorių žinias detaliai tikrindamas prieš kiekvieno dublio filmavimą ir siekęs maksimaliai tikslios ir taisyklingos jų tarties.

Kaip žinia, egzistuoja pievų mariai, gyvenantys kairiajame Volgos krante. Dešiniajame Volgos krante įsikūrę kalnų mariai, kurių kalba taip skiriasi nuo pievų marių, jog šios tautos tarpusavyje negali susikalbėti marių kalba. Maždaug prieš 500 metų labai daug pievų marių, gelbėdamiesi nuo Ivano Rūsčiojo ir gelbėdami savo kalbą bei kultūrą pabėgo ir įsikūrė už Uralo. Šiuo metu dauguma jų įsikūrę Permės ir Kurgano apskrityse, Baškirijoje, kuriose likę autentiški marių kaimai, kurių gyventojai laikosi savo tradicijų bei kalba senąja marių kalba. Būtent šiuose kaimuose ir filmavome „Dieviškąsias pievų marių žmonas“. Tačiau čia kalbama rytietišku dialektu, kuris labai skiriasi nuo pievų marių vartojamo dialekto, tad rytų marius tekdavo „permokyti“ marių kalbos. (juokiasi) Kaip matote, lengva nebuvo. (juokiasi)

Jūsų filmas „Dieviškos pievų marių žmonos“ dalyvauja Kino Pavasario programoje „Naujasis Rusijos kinas“ kartu su L. Arkus filmu „Antonas čia, šalia“, P. Kostomarovo „Aš tavęs nemyliu“, V. Sigarevo „Gyventi“, A. Balabanovo „Ir aš noriu“ bei K. Serebrenikovo „Neištikimybė“. Ar jūs matėte kolegų filmus? Kokia Jūsų nuomonė apie juos?
Mačiau visus šiuos filmus, išskyrus K. Serebrenikovo juostą „Neištikimybė“, kurią peržiūrėsiu artimiausiu metu. Iš šios programos esančių filmų man labiausiai patiko „Antonas čia, šalia“. Rusijoje niekuomet nebuvo tokio detalaus ir ilgus metus kurto filmo, kuris taip smarkiai paveiktų pagrindinį filmo herojų. Pripažinkime, kad Liubovė Arkus padarė žygdarbį – ji išgelbėjo Antoną ir tai ne režisieriaus, o žmogaus žygdarbis. „Antonas čia, šalia“ – nuostabus filmas, kuriam „Naujojo Rusijos kino“ programoje kartu su „Dieviškomis pievų marių žmonomis“ skirčiau pirmąją vietą.

 





Leave a Reply.


UA-35502470-1