Picture
Pastaruoju metu specialieji ir vizualiniai efektai tapo neatsiejama kone kiekvieno filmo dalimi, nepriklausomai nuo jo biudžeto ir kilmės šalies. Ankstesniais laikais sietini su veiksmo ir fantastiniais filmais, pastaruoju metu jie tampa kiekvienos juostos palydovais. Sunku būtų teigti, kad specialieji efektai – šių dienų pramanas. Kaip žinome, jų protėviai kine gimė dar XIX amžiaus 9 dešimtmetyje, kai iliuzionizmu besižavintis prancūzas Georges Méliès ėmėsi ir išrado pirmuosius specialiuosius efektus: stop kadrą, sulėtintą ir pagreitintą filmavimus, dvigubą ekspoziciją ir kitus šiandienos kine įprastus elementus.

Spartėjant globalizacijai, kalboje plintant amerikonizmams, natūralu, kad kalbantis apie kiną, o ypač apie kompiuterinės grafikos ir technologijų panaudojimą jame, vartojami iš už Atlanto kilę terminai, tačiau čia koją pakiša žmogiškasis faktorius – yra specialistų, vartojančių skirtingą terminiją, tad, prieš pradėdami kalbėtis apie specialiuosius efektus kine, aptarkime su jais susijusią terminologiją.

Picture
Terminologija

Bendrinėje kalboje dažniausiai vartojama sąvoka yra specialieji efektai(angl. special effects, SFX) – efektai, kurių filmavimo aikštelėje neįmanoma pasiekti nepasinaudojus specialia įranga ar elementais, t. y. efektai, reikalaujantys specialaus pasiruošimo. Ši sąvoka, pasirodo, esanti itin įvairi, o specialiųjų efektų skalė plati – jais gali būti laikomos ir grimo meistrų herojams sukurtos žaizdos, ir marsiečių mūšis kosmose. Specialiaisiais efektais koreguojamos aktorių kūno linijos, pašalinamos kadre nereikalingos detalės arba, atvirkščiai – „nupiešiama“ už aktoriaus nugaros esanti panorama. Specialieji efektai skirstomi į vizualinius (optiniai efektai bei kompiuterinė grafika) ir mechaninius, arba fizinius (pirotechnika, grimas, techninės įrangos panaudojimas). Dėl itin plačios specialiųjų efektų skalės pastarieji skirstomi į smulkesnius pogrupius, charakterizuojančius jų kūrimo subtilybes. 

Picture
Stambiausi specialiųjų efektų (SFX) pogrupiai

Praktiniai efektai (angl. practical effects) – filmavimo aikštelėje sukuriami efektai, kurių metu nenaudojami jokie specialūs filmavimo būdai, pavyzdžiui, sniegas, lietus, šūviai. Tai kiekviename filme esantys, labiausiai paplitę ir paprasčiausiai įvykdomi efektai. Praktiniai efektai dažnai glaudžiai susiję su fiziniais efektais (angl. physical effects). Tai tokie filmavimo aikštelėje kuriami specialieji efektai, kuriems sukurti panaudojami tam tikri mechaniniai įrenginiai, pavyzdžiui, lynai, kuriais aktoriai iškeliami į orą, kaskadininkų naudojamos priemonės ir pan.

Žinoma, dažnas filmas neapsieina be sudėtingo grimo, telpančio į atskirą plastinio grimo sąvoką (angl. prosthetic makeup). Šiuo atveju tai gali būti kelios didesnės žaizdos, skirtos atvaizduoti mūšio lauke nukentėjusį herojų, silikoninė kaukė, pakeičianti aktoriaus veido bruožus, arba specialus grimas, subjaurojantis ar, atvirkščiai, atjauninantis žmogų. Tai bene didžiausio kruopštumo reikalaujantis specialiųjų efektų kūrimo būdas.

Picture
SFX pogrupius sudaro ir sudėtingesni specialiųjų efektų blokai. Vienas jų – su miniatiūromis susiję specialieji efektai (angl. miniature effects). Tai efektai, kuriuos kuriant naudojami įvairūs maketai, figūros ir modeliai. Toks specialiųjų efektų kūrimo būdas būdingas masinėms scenoms arba scenoms, kai filmuojama kamerai plaukiant virš vietovės (pavyzdžiui, filmuojant juostą „Žiedų valdovas“ bendri Minas Tirito tvirtovės planai tebuvo maketas). Dar vienas sudėtingas SFX pogrupis – animatroniški efektai (angl. animatronic effects). Tai efektai, kuriuos kuriant naudojami sudėtingi mechaniniai įrenginiai, galintys atlikti tam tikrus judesius. Tai brangus, tačiau vienas labiausiai paplitusių specialiųjų efektų kūrimo būdų, ypač dažnai naudojamas didelio biudžeto filmuose. Pavyzdžiui, animatronikai naudojami siekiant pavaizduoti herojaus jojimą neįprastu gyvūnu. Kino ekrane matomą egzotišką gyvį filmavimo aikštelėje pakeičia važiuojantis ir ribotą judesių skaičių atlikti galintis mechaninis įrenginys, panašus į transporto priemonę.

Kaip matome, specialieji efektai nėra kuriami pasinaudojant vien kompiuterinėmis technologijomis, tad kuriant juos ypatingai didelį vaidmenį atlieka vadinamasis „rankų darbas“, kai nemažai elementų padaroma tiesiog filmavimo aikštelėje. 

Picture
Nepaisant kompiuterinių technologijų veržimosi į kiną, nemažai specialiųjų efektų kine iki šiol kuriami gyvai – sprogimai, gaisrai, susišaudymai, kūliais besiverčiantys automobiliai, dūžtantis stiklas ir kiti efektai naudojami net tokių kino gigantų kaip Christopheris Nolanas, Ridley Scottas, J. J. Abramsas, Justinas Linas ar Johnas Moore filmuose, pirmenybę teikiant gyvai sukurtiems specialiesiems efektams ir tik vėliau apdorojant juos kompiuterinėmis programomis. Daugelyje veiksmo filmų naudojami automobilių apsivertimai sukuriami pasinaudojant specialiais pneumatiniais įrenginiais bei azotu. Jo pripildytas bakas yra pritvirtinamas už vairuotojo sėdynės ir suaktyvinamas specialiais įrenginiais, kurie, laikantis visų saugumo reikalavimų, apverčia kadre matomą automobilį, panaudodami suslėgto azoto jėgą. Postprodukcijosstadijoje kadras yra išvalomas, ištrinant triukui įvykdyti naudotas priemones.

Picture
Pasibaigus filmavimo darbams, į filmavimo procesą įsijungia vizualiniai efektai (angl. visual effects, VFX) – specialieji efektai, kurių neįmanoma (pernelyg sudėtinga arba per brangu) sukurti filmavimo aikštelėje ir užfiksuoti kamera. Vizualiniai efektai iš kitų specialiųjų efektų išsiskiria tuo, kad, priešingai negu kiti rankomis sukurti efektai, kuriami postprodukcijos stadijoje, kai nufilmuota medžiaga montuojama kartu su kompiuterine grafika sukurtais elementais, pavyzdžiui, kiek anksčiau aptartas animatronikas pakeičiamas egzotiniu gyvūnu, ant kurio joja filmo herojus. VFX efektams gali būti priskiriama bet kokia manipuliacija filmo medžiaga bei efektai, kuriami pasibaigus darbui filmavimo aikštelėje.

VFX efektai yra bene plačiausia specialiųjų efektų kūrimo grupė. Čia dirbama su jau minėtais animatronikais ir maketais bei modeliais, filmuojama vis labiau plintančiame žaliame arba mėlyname fone, naudojami kompiuteriusugeneruoti paveikslai (angl. computer generated imagery, CGI). CGIgalima būtų pavadinti vienu didžiausių VFX pogrupiu, kurį sudaro animavimas, trimatis objektų modeliavimas (angl. 3D modeling), tekstūrųsluoksniavimas (angl. texturing), kai kompiuteriu sumodeliuoti objektai „aprengiami“ oda, kailiu, detalėmis, bei kiti efektai.

Picture
Kompiuterinė 3D grafika nuo 8 dešimtmečio iki XXI amžiaus

Specialieji efektai kine pradėti naudoti kur kas anksčiau, negu galima įsivaizduoti. Pirmąja juosta, sukurta pasinaudojant kompiuterine 3D grafika, laikoma 1976-ųjų „Futureworld“, po kurios sekė specialiuosius efektus į neregėtas aukštumas iškėlę ir prie ženklaus jų populiarinimo prisidėję „Žvaigždžių karai“, kurių sagos pirmasis filmas pasirodė 1977-aisiais. 1982-aisiais kino ekranus pasiekė Steveno Spielbergo „Ateivis“, parodęs darbo su sudėtingais maketais, judančiomis konstrukcijomis ir mašinomis rezultatus. Pirmuoju trumpo metro animaciniu filmu, nuo A iki Ž sumodeliuotu 3D grafika, tapo 1984-ųjų „The Adventures of André and Wally B“. Filmą kūrusi kompanija „Lucasfilm“ vėliau tapo viena iš animacijos milžinės „Pixar“ sudėtinių dalių. 

Devintasis dešimtmetis kompiuterinei ir 3D grafikai tapo aukso amžiumi, o kino ekranus pasiekė tokie filmai kaip „Matrica“, „Terminatorius 2“, „RoboCop 2“, „Viską prisiminti“. 1990-ųjų filme „Viską prisiminti“ kuriant CGI personažą pirmąsyk buvo panaudota motion capture technologija.

Picture
1991-ųjų juosta „Terminatorius 2“ kino pramonei pateikė naujovių, o specialiuosius filmo efektus kūrusi kompanija „Industrial Light & Magic“ padiktavo naujas trimatės grafikos kūrimo ir panaudojimo galimybes. Šiame filme vieną pagrindinių veikėjų, įkūnytą aktoriaus Roberto Patricko, vaidino tiek aktorius, tiek skaitmeninė, 3D technologija nupiešta jo kopija. 

„Industrial Light & Magic“ specialistai diktavo specialiųjų efektų kūrimo tendencijas: filme „Juros periodo parkas“ kuriant dinozaurus buvo derinami mechaniniai judantys įrenginiai ir 3D grafika, sukūrusi įtikinamą ir realistišką dinozaurų vaizdinį. Kaip vėliau atskleidė mokslininkai, dauguma filme vaizduotų dinozaurų gerokai skyrėsi nuo tikrų savo protėvių, tačiau įspūdžiuose skęstanti visuomenė į tokias kalbas tik numojo ranka.

Picture
1995-ieji tapo istoriniai animacijos pramonei. Tuo metu pasirodžiusi „Žaislų istorija“ tapo pirmuoju kino istorijoje pilno metro CGI animaciniu filmu, nominuotu trims „Oskaro“ apdovanojimams bei iki šių dienų išliekančiu populiariausių animacinių filmų sąrašuose.

Savo epopėją tęsė ir „Žvaigždžių karai“, neatsilikę nuo skaitmeninių technologijų tobulėjimo. Vėlesniuose sagos epizoduose 3D grafika užima svarbiausią vietą. IV–VI epizoduose naudoti muliažai, medžiaginės lėlės ir įspūdingo dydžio dekoracijos buvo išstumtos kompiuterinių technologijų, tad vėlesniuose epizoduose aktoriai vaidino mėlyname fone, kalbėdamiesi su nematomais filmo personažais, o kiek vėliau medžiagines lėles ir muliažus pakeitė CGI personažai. Kompiuterinės grafikos gerbėjams šio filmo epizodų peržiūra galėtų tapti puikia mokomąja priemone, kai plika akimi galima stebėti akivaizdų skaitmeninių technologijų tobulėjimą ir 3D grafikos šuolius pirmyn.

Picture
Kaip buvo „nupjautos“ kojos filmo „Rūdys ir kaulai“ veikėjai

Šiandien vizualiniai, ypač CGI, efektai yra pasiekę tokias aukštumas bei išsivystymo lygį, jog dažnam žiūrovui filmo peržiūros metu tampa sudėtinga realų vaizdą atskirti nuo kompiuteriu sugeneruotų vaizdų. 2012-aisiais Lietuvoje, kino festivalio „Scanorama“ programoje, rodytas Jacqueso Audiardo filmas „Rūdys ir kaulai“ papasakojo istoriją, kurios viena pagrindinių veikėjų tapo kojų netekusi orkų dresuotoja. Po filmo peržiūros dažnam žiūrovui kilo mintis, kaip režisieriui pavyko „nupjauti“ kojas šį vaidmenį atlikusiai aktorei Marion Cotillard. Po Kanų kino festivalyje įvykusios filmo premjeros režisierius teigė, kad moteriai nupjovus kojas jos stebėtinai greitai ataugo, tačiau kur iš tiesų slypi šio filmo paslaptis? Tokio pobūdžio filmavimams naudojamos specialios žalios rankovės ar kojinės (priklausomai nuo situacijos) su jose įmontuotais davikliais ir žymekliais (nors kai kuriais atvejais gali būti naudojami tik paprasti žali dažai). Tose vietose, kur baigiasi kojinė ar rankovė, galūnė yra paruošiama būsimam jos nupjovimui, t. y. atitinkamai nugrimuojama, padengiama specialiai tam filmavimui sukurtu silikonine kauke ar įtvaru arba įdedama į filmavimui paruoštą protezą. Nufilmavus atitinkamas scenas, postprodukcijos metu žalia kojinė ar rankovė yra nutrinama kompiuteriu, sugeneruojant galutinį galūnės vaizdą bei kompiuterine grafika patobulinant ant galūnės sumontuotą protezą. Toks procesas priskiriamas kiek aukščiau aptartiems kompiuteriu sugeneruotiems paveikslams (CGI).

Picture
„Įsikūnijimo“ įtaka kino industrijos pramonei lygi spalvų atsiradimui kine

Šiandien kine kuriami efektai vos prieš trejus ar penkerius metus atrodė neįmanomi. O kai kurie didelio biudžeto filmai gali pasigirti specialiai jiems sukurtomis kompiuterinėmis programomis, atveriančiomis naujas kino kūrimo galimybes. Pastaruoju metu vienu garsiausiai nuskambėjusių specialiųjų efektų filmų tapo Jameso Camerono „Įsikūnijimas“, ne tik susižėręs tris „Oskarus“, bet ir kainavęs daugiau kaip 200 milijonų dolerių bei tapęs technologijų proveržiu kine. Net 60 proc. „Įsikūnijime“ matomų vaizdų – nuo A iki Ž kompiuterine grafika sukurti vaizdai, dėl kurių filmas tapo vaidybinio ir kompiuterinio kino sinteze. 

Kuriant „Įsikūnijimą“, maksimaliai išnaudota ir motion capture technologija. Jos veikimas pagrįstas ant aktoriaus kūno montuojamais judesio davikliais, kurių siunčiamus signalus kompiuterinė programa apdoroja ir paverčia CGIpaveikslu. Siekdama palengvinti filmavimus, kompanija „Weta Digital“ sukūrė specialią šalmą primenančią ir ant aktoriaus galvos montuojamą įrangą su ant jos įtvirtinta kamera, nukreipta į aktoriaus veidą ir fiksuojančia jo emocijas bei veido ir akių raumenų judesius. Ši technologija, pagrįsta dviem procesais (viena kamera fiksuoja aktoriaus veido judesius, kitos dirba su jo kūno judesiais), sulaužė iki tol kine naudotą bendrinę judesių „pagavimo“ sistemą, kai ir kūno, ir veido raumenų judesiai bei emocijos buvo filmuojami vienu metu, pasinaudojant ta pačia įranga. Panašų metodą kurdamas „Žiedų valdovo“ Golumą panaudojo Peteris Jacksonas, tačiau būtent J. Cameronas ją išplėtojo bei galutinai atskyrė veido ir kūno judesių fiksavimą.

Picture
Nepaisant motion capture technologijos pliusų ir plačių panaudojimo galimybių, viena iš raktinių filme „Įsikūnijimas“ naudotų technologijų tapo „Simulcam“, kurios vienas iš autorių yra pats J. Cameronas. Pasinaudojant „Simulcam“ technologija, motion capture sukurtas virtualus personažas gali būti iškart panaudojamas realiuoju laiku filmuojamoje scenoje, taip pagreitinant filmavimą. „Simulcam“ sistema J. Cameronui leido ekrane vienu metu matyti ir aktorius, ir trimačius kompiuteriu sumodeliuotus personažus bei tikras ir kompiuterines dekoracijas. Anksčiau tokio pobūdžio filmavimai užtrukdavo, kadangi paviljone prie vienspalvio fono nufilmuotus kadrus su aktoriais patikėdavo jį padailinantiems kompiuterinės grafikos specialistams, sukurdavusiems specialiuosius efektus, foną bei kitus kadre matomus daiktus ir personažus. Kaip matome, J. Cameronas ne veltui vadinamas specialiųjų efektų pionieriumi. Jo rankose jų raida paspartėjo kone keliskart.

Paties režisieriaus teigimu, kuriant „Įsikūnijimą“ buvo panaudotos visos be išimties kino pramonėje žinomos ir galimos panaudoti technologijos. Po filmo premjeros prabilta apie naują meno šaką, pavadintą „Įsikūnijimo menu“(angl. Art of Avatar), o kai kurie kino kritikai netgi teigė, kad filmo įtaka kino industrijos pramonei galėtų būti prilyginta spalvų kine atsiradimui.

Picture
„Žiedų valdovui“ – specialus programinis paketas MASSIVE

Nuo J. Camerono neatsilieka ir jo kolega Peteris Jacksonas – „Žiedų valdovo“ trilogijos „tėvas“, šią nuotykių sagą pavertęs vienu reikšmingiausių filmų šiuolaikinio kino istorijoje. Tokį vardą filmams pelnė tuomet naujas masinių scenų filmavimas. P. Jacksono kompanija „Weta Digital“ užsakė specialių efektų programinį paketą, pavadintą MASSIVE (angl. Multiple Agent System ir Virtual Environment) bei pasižymintį daugybe animacinių įrankių ir „dirbtiniu intelektu“. Ši sistema leidžia sumodeliuoti didžiules scenas, kuriose gali dalyvauti iki kelių šimtų tūkstančių veikėjų, atliekančių tam tikrą judesių kombinaciją, priklausančią nuo aplink vykstančio veiksmo, – tai gali būti tiek vienas ar keli kariai, tiek šimtatūkstantinė armija: kiekvienas šios programinės įrangos dalyvis elgiasi kaip atskiras savarankiškas vienetas, tačiau gali veikti ir kartu su kitais programos dalyviais, tokiu būdu sukuriant įtikinamas masines scenas. MASSIVE programinis paketas netruko išpopuliarėti – šiuo metu pristatomas atnaujinta programos versija, o filmų, kuriuose ji panaudota, skaičius perkopė kone penkiasdešimt.

Picture
Tačiau egzistuoja ir kita medalio pusė – spartėjant kompiuterinių technologijų plėtrai ir didėjant jų pritaikymui kine, kinta aktoriams keliami reikalavimai – anksčiau svarbūs buvę fiziniai duomenys, aktoriaus išvaizda bei gebėjimas komunikuoti nustumiami į antrąjį planą, priversdami aktorius mokytis naujų dalykų – dirbti su ant jų kūnų sumontuota specialia įranga bei pasitelkti aktorinį meistriškumą ir gebėjimą matyti kadre nesančius būsimus objektus, kai filmuojama tuščioje filmavimo aikštelėje žaliame fone. Pasitelkus į pagalbą kompiuterines technologijas, mažėja ir kai kurių aktorių poreikis – taupymo ir filmavimo supaprastinimo sumetimais juostoje aktorių galima pakeisti skaitmenine jo kopija. Tokiu būdu galima atsisakyti brangiai kainuojančių kaskadininkų paslaugų bei sukurti realybėje neegzistuojančias dekoracijas, atsisakant poreikio nuomotis didžiulius filmavimo paviljonus.

Kaip matome, specialiųjų efektų kūrimas kine – ištisas mokslas, reikalaujantis ne tik kruopštaus pasiruošimo, bet ir didelių žmogiškųjų bei finansinių resursų. Sulig kiekviena diena tobulėjančios kompiuterinės technologijos ir didėjantis žiūrovų bei kino kūrėjų apetitas ir naujovių poreikis mena mįslę – ką kine išvysime po kelerių metų?..

KeyKey
23/07/2013 05:51

Siūlau pasižiūrėti šitą video.
Hollywood's History of Faking It | The Evolution of Greenscreen Compositing
https://vimeo.com/70304814

Reply



Leave a Reply.


UA-35502470-1